Sustabdytas prie kelio, vairuotojas dažniausiai galvoja tik apie dokumentus ir savo elgesį. Bet kartais didžiausia rizika slypi ne veiksmuose, o žodžiuose. Kelios neatsargios frazės, pasakytos pareigūnui, gali tapti pagrindu tolesnei patikrai dėl neblaivumo – net jei vairuotojas iš tikrųjų blaivus. Svarbu suprasti: pati atsakymo formuluotė savaime nėra kaltės įrodymas, tačiau ji gali nulemti, kaip pareigūnas vertins situaciją toliau.
„Nevažiuosiu į jokią patikrą”
Viena rizikingiausių situacijų – kai pareigūnas siūlo vairuotojui pasitikrinti dėl neblaivumo, ypač jei prieš tai buvo pastabų dėl elgesio ar išvaizdos. Vairuotojas gali pradėti ginčytis, nervintis ar pareikšti, kad niekur nevažiuos.
Būtent čia slypi didžiausias pavojus. Lietuvoje atsisakymas ar vengimas pasitikrinti dėl neblaivumo, esant teisėtam pareigūno reikalavimui, prilyginamas pačiam vairavimui neblaiviam. Pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį, apsvaigimo patikrinimo vengimas užtraukia baudą vairuotojams nuo 800 iki 1100 eurų, o pagal to paties straipsnio 6 dalį – privalomą teisės vairuoti atėmimą nuo 1 metų iki 1 metų ir 6 mėnesių. Kitaip tariant, blaivus vairuotojas, atsisakęs procedūros iš principo, gali gauti tokią pat bausmę, kaip ir realiai neblaivus. Nesutikimą su įtarimais reikia atskirti nuo teisės atsisakyti įstatymo numatytos procedūros – pastarosios teisės tiesiog nėra.
„Vakar išgėriau” arba „kažkada vartojau”
Antra pavojinga klausimų grupė susijusi su tuo, ką vairuotojas vartojo anksčiau. Pareigūnas gali paklausti, kada paskutinį kartą žmogus vartojo alkoholį ar kitas medžiagas. Šiandien blaivus vairuotojas kartais nuoširdžiai papasakoja apie vakarykštį pobūvį ar vartojimą prieš kelis mėnesius.
Tokia informacija gali būti panaudota vertinant situaciją ir tapti tolesnės patikros dalimi. Todėl vairuotojui neverta teikti papildomų paaiškinimų, kurių iš jo tiesiogiai nereikalaujama. Kartu svarbu nemeluoti pareigūnui ir netrukdyti teisėtai patikrai – saugiausia žinoti savo teises ir reikalauti, kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos, o ne improvizuoti pasakojant nereikalingas detales.
„Aš geriu tokius vaistus”
Atskirai gali būti klausiama apie sveikatą ir vartojamus medikamentus. Pareigūnas gali atkreipti dėmesį į paraudusias akis, mieguistumą ar susijaudinimą ir pasidomėti, kokius preparatus vairuotojas vartoja.
Kai kurie vaistai iš tiesų gali veikti dėmesį, reakcijos greitį ar koordinaciją. Tačiau tai, kad preparatas parduodamas vaistinėje be recepto, savaime nereiškia, jog jo poveikis nesvarbus saugiam vairavimui. Bet ar tai reiškia, kad apie vaistus reikia meluoti? Ne – meluoti pareigūnui nedera. Tiesiog savo iniciatyva pasakoti apie visą vaistų sąrašą, kai to niekas neklausia, taip pat neverta.
Ką iš tikrųjų svarbu žinoti
Pagrindinė taisyklė paprasta: atsakyti į tai, ko klausiama, mandagiai ir dalykiškai, bet nesivelti į perteklinius pasakojimus ir nekurstyti papildomų įtarimų savo iniciatyva. Blaiviam vairuotojui didžiausia klaida – ne pati patikra, o emocinga reakcija į ją.
Jei pareigūnas teisėtai reikalauja pasitikrinti dėl neblaivumo, saugiausias kelias – procedūrą atlikti, o ne jos atsisakyti. Blaiviam žmogui patikra tiesiog patvirtins blaivumą, o atsisakymas, priešingai, gali kainuoti kelis šimtus eurų ir teises… net jei bake nebūtų nė vienos promilės. Žinoti savo teises ir ramiai reikalauti nustatytos tvarkos laikymosi – kur kas veiksmingiau nei ginčytis ar bandyti viską paaiškinti.
