Šioje automobilių stovėjimo aikštelėje galima laikyti iki 200 dviračių. Kartu ji neužima beveik jokios vietos mieste. Kaip japonai ją sugalvojo? Ir ar ši idėja gali būti įgyvendinta kituose pasaulio kraštuose, įskaitant Lietuvos miestus?
Lietuvoje dviračius galima rasti ne tik specialiuose stovuose, bet ir prie tvorų, stulpų, žibintų stulpų ar grotų pritvirtintus virvėmis. Nyderlanduose padėtis dar blogesnė. Nes transporto priemonės tiesiog guli krūvomis ant šaligatvių. Japonijoje tokia galimybė negalima. Ten įrengtos specialios dviračių stovėjimo aikštelės.
Požeminė automatinė dviračių stovėjimo aikštelė – architektūrinio origami rezultatas
Dviračių stovėjimo aikštelė yra susijusi su lygia ir specialia vieta, kurioje dviratininkas gali tiesiog palikti dviratį. Tačiau problema ta, kad tokių vietų Japonijos miestuose nėra. Ten taikomas architektūrinis origami. Vietos taupymas yra šventas principas. Taip pat ir kalbant apie dviračių stovėjimo vietas. Todėl japonai sugalvojo kitą idėją. Jie po šaligatviais iškasė gilius šulinius. Po jais įrengiami dviračių stovai. Transportuoti transporto priemonę iš „paviršiaus“ į požeminę stovėjimo aikštelę padeda robotas.
Todėl principas yra paprastas. Vairuotojas priartina dviratį prie įrenginio, kuris šiek tiek primena spintą. Prie dviračio pritvirtintu specialiu lustu jis leidžia statyti automobilį. Tuo metu (ir įsitikinus, kad dviračio savininkas stovi saugiu atstumu ir nuo dviračio paėmė, pavyzdžiui, piniginę) robotas paima transporto priemonę, nusileidžia su ja liftu iki tinkamos platformos ir palieka ją ant specialaus stovo. Kai dviratininkui vėl prireikia transporto priemonės, jis leidžia ją pasiimti naudodamasis RFiD kortele, ir dviratis pasirodo ant paviršiaus. Transporto priemonės pastatymo ir paėmimo iš stovėjimo aikštelės procesas trunka apie 30 sekundžių. Vienoje požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje telpa apie 200 dviračių.
Japonijos dviračių stovėjimo aikštelės yra išmanios ir kompaktiškos
Japonų išradimas yra tikrai išradingas ir naudojamas Vyšnių žydėjimo šalyje. Pirmiausia todėl, kad jam nereikia kurti vietos dviračių stovėjimo aikštelėms. Praktiškai visa infrastruktūra paslėpta po žeme. Antra, dviratininkui nereikia baimintis, kad kas nors nuspręs pavogti jo dviratį. Be autorizavimo duomenų tokios galimybės nėra. Trečia, tai gali būti ir transporto priemonių saugojimo būdas. Kad jos nestovėtų miestų laiptinėse.
Sunkumai iš tikrųjų susiję su vienu klausimu. Statybos kaina. Ji tikrai nėra pigi. Be to, yra dar viena abejonė, įžvelgiama Lietuvos požiūriu. Atsižvelgiant į praūžiančias audras, tokioms automobilių stovėjimo aikštelėms reikėtų gerai apgalvotos drenažo sistemos. Kad po intensyvios audros dviračiai nebūtų paskandinti metaliniame šulinyje.
