Neseniai skaičiau straipsnį apie automobilių statymą ant susuktų ratų. Autorius laužytai aiškino apie tai, kada sugenda stovėjimo stabdys. Automobilis nevažiuos taip laisvai, kaip su ištiesintais ratais. Neišbandžiau šio metodo veiksmingumo, tačiau taip parkuojuosi dėl kitos priežasties.
Automobilio apsaugojimas nuo nuvažiavimo nuo kelio nuokalnės sukant ratus turi tik vieną loginį trūkumą. Na, taip esą atsitinka tik tada, kai sugenda stovėjimo stabdys. Neneigiu šio metodo veiksmingumo, tačiau neįsivaizduoju, kad stovėjimo stabdys sugestų.
Jei jis veikia, kai taikoma, jis veiks. Ilgainiui jis gali prarasti savo veiksmingumą, gali veikti vis mažiau ir mažiau, tačiau staigus stabdžių gedimas tikriausiai yra negirdėtas dalykas.
Dar vienas šio parkavimo būdo, tariamai apsaugančio nuo riedėjimo, trūkumas yra tas, kad jei automobilis pastatytas tarp kitų transporto priemonių, riedėdamas susuktais ratais gali užkabinti jas. Dar blogiau, tai įvyks, kai vairuotojas tiesiog pamirš pritvirtinti transporto priemonę, o tokie dalykai nutinka stebėtinai dažnai.
Kodėl vairuotojai susuka ratus?
Priešingai nei rašo publikacijų šia tema autoriai, šį metodą taikau tik naujesniems, bet ne seniems automobiliams. Tačiau tai darau dėl kitos priežasties – norėdamas apsaugoti ratus nuo vagystės.
Kartais susuktus ratus sunku atsukti elektriniu įrankiu, be to, tai sunkiau padaryti su klasikiniu veržliarakčiu, nes jo negalima visiškai pasukti. Tačiau svarbiausia šiuo atveju yra išsukti susuktą ratą. Kai kuriuose automobiliuose, kaip ir šio straipsnio įvadinėje nuotraukoje, to padaryti gali būti neįmanoma, daugumoje – bent jau sunku.
Tačiau dėl susuktų ratų gerokai pailgėja jų nuėmimo laikas. Tai gali veiksmingai atbaidyti vagį, nors, žinoma, nėra garantijos, kad jis atsisakys grobio. Svarbiausia apriboti jo manipuliavimo galimybes, t. y. be susuktų ratų automobilis turėtų būti paliktas su įjungta pavara ir įjungtu stovėjimo stabdžiu.
