Vilnietis nusipirko naudotą Volkswagen Passat iš Kauno salono – kartu su rašytine šešių mėnesių garantija. Po septynių savaičių sugedo pavarų dėžės valdymo blokas. Salono atsakymas atėjo greitai: ši detalė garantijos sąraše nenurodyta, remontas – kliento sąskaita, suma – apie 1400 eurų.
Ir tai – ne pavienis atvejis. Kasmet Lietuvoje parduodama daugiau nei 100 000 naudotų automobilių, o dalis pirkėjų su panašia „garantijos” spraga susiduria tik tada, kai jau per vėlu ką nors keisti sutartyje.
Ką iš tikrųjų reiškia žodis „garantija”
Problema prasideda nuo pačios sąvokos. Salonas gali siūlyti savo, komercinę garantiją – tai laisva valia prisiimtas įsipareigojimas, kurio apimtį pardavėjas nustato pats. Tačiau lygiagrečiai galioja ir kitas dalykas – įstatyminė (teisinė) atitikties garantija, kylanti tiesiai iš Civilinio kodekso, nepriklausomai nuo to, ką salonas parašė ant popieriaus lapo.
Būtent šių dviejų dalykų sumaišymas ir sukuria daugiausiai nesusipratimų. Kai salonas pasako „garantija baigėsi” arba „ši dalis nedengiama”, jis kalba apie savo komercinį pasiūlymą. Įstatyminė apsauga tuo tarpu gali galioti visai kitaip.
Kur dažniausiai slypi spraga
Salonų siūloma komercinė garantija naudotam automobiliui paprastai trunka nuo kelių mėnesių iki pusės metų, rečiau ilgiau, ir dažnai apibrėžta labai siaurai – konkretus mazgų sąrašas, kartais su išimtimis dėl „normalaus nusidėvėjimo” ar elektronikos. Tokia formuluotė leidžia atmesti nemažą dalį pretenzijų, nes beveik bet kurį gedimą galima pavadinti nusidėvėjimu.
Bet ar tai reiškia, kad pirkėjas lieka be jokios apsaugos? Ne. Ir būtent čia dauguma pirkėjų sustoja per anksti – patikrina tik salono suteiktą popierių ir daugiau nesigilina.
Ką realiai garantuoja Civilinis kodeksas
Kai naudotą automobilį perkate iš verslo subjekto – salono ar prekybininko, o ne iš privataus asmens – jums, kaip vartotojui, galioja Civilinio kodekso 6.363 ir 6.364 straipsniuose numatyta pardavėjo atsakomybė už daikto atitiktį. Bendra taisyklė – ne trumpesnis kaip dvejų metų terminas nuo daikto perdavimo. Naudotoms prekėms pardavėjas ir pirkėjas gali susitarti dėl trumpesnio termino, tačiau jis negali būti trumpesnis kaip vieneri metai.
Tokia pati riba – „ne trumpiau kaip vieneri metai” naudotoms prekėms – įtvirtinta ir Europos Sąjungos direktyvoje (ES) 2019/771, kurios pagrindu ir buvo keičiamas Lietuvos Civilinis kodeksas. Skirtumas tarp šalių tik toks, kiek konkrečiai metų virš to minimumo nustato nacionalinė teisė – Lietuvoje tai dveji metai, jei šalys atskirai nesusitarė kitaip.
Šių metų kovą priimti Civilinio kodekso 6.363–6.3642 straipsnių pakeitimai dar labiau sustiprino vartotojo poziciją – jie numato, kad tam tikrais atvejais, kai daiktas taisomas pakartotinai, pardavėjo atsakomybės laikotarpis gali būti pratęstas papildomiems metams. Trumpai tariant, įstatymas juda pirkėjo, o ne salono naudai.
„Be garantijos” sutartyje – ar tai apskritai galioja
Bet ar salono suteikta garantija apskritai ką nors keičia, jei įstatymas jau saugo pirkėją? Iš dalies taip – komercinė garantija gali suteikti papildomų patogumų, pavyzdžiui, greitesnį remontą be ginčo dėl priežasties. Tačiau vienas dalykas lieka nepakeičiamas: jokia sutarties formuluotė „automobilis parduodamas be garantijos” pardavėjo statutinės atsakomybės panaikinti negali, kai automobilį parduoda verslo subjektas fiziniam asmeniui vartojimo tikslais.
Toks punktas tiesiog neturi teisinės galios – nesvarbu, ar jis įrašytas didelėmis raidėmis, ar pasirašytas atskirai. Vienintelis dalykas, dėl kurio šalys gali teisėtai susitarti, yra trumpesnis nei dveji metai terminas naudotai prekei – bet ir tas negali nusileisti žemiau vienerių metų.
Kaip pastebi advokatas Mantas Baigys, LRT portalui komentavęs panašią bylą, svarbu skirti du dalykus: gamyklinį ar pardavimo metu buvusį kokybės trūkumą, kuriam taikoma garantija, ir žalą, atsiradusią jau po automobilio perdavimo pirkėjui – pavyzdžiui, dėl eismo įvykio. Pirmuoju atveju veikia garantijos taisyklės, antruoju – jau žalos atlyginimo institutas, o tai visai kitas teisinis kelias.
Ką patikrinti prieš pasirašant
Popieriuje viskas dažniausiai atrodo tvarkinga. Realybėje – tik tiek, kiek parašyta smulkiu šriftu prie garantijos sąlygų. Prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį verta patikrinti kelis dalykus:
- ar garantijos sąlygose atskirai nurodytas trumpesnis nei įstatyminis terminas – ir ar dėl to sutikote raštu;
- koks tiksliai mazgų ir dalių sąrašas dengiamas komercinės garantijos, o kas priskirta „nusidėvėjimui”;
- ar automobilis buvo perduotas tinkamos kokybės – tai lemia, ar gedimas apskritai patenka į garantijos taikymo sritį;
- ar defektas atsirado dėl daikto, ar dėl vėlesnio įvykio (avarijos, netinkamos eksploatacijos) – tai skirtingi teisiniai keliai.
Praktinis patarimas, kurio salonai patys nesiūlo: net jei komercinė garantija jau pasibaigusi arba defekto joje nėra, verta raštu kreiptis į pardavėją, remiantis būtent įstatymine atitikties garantija, o ne salono taisyklėmis. Skirtumas tarp šių dviejų kreipimosi formų dažnai lemia, ar pretenzija apskritai bus nagrinėjama iš esmės.
Grįžtant prie sugedusios pavarų dėžės
Vilniečio istorija baigėsi ne taip, kaip salonas iš pradžių tikėjosi. Kai pirkėjas pretenziją performulavo remdamasis ne salono garantijos sąlygomis, o Civilinio kodekso 6.363–6.364 straipsniais, situacija pasikeitė – nes salono „nedengiamų dalių” sąrašas įstatyminės atsakomybės apimties tiesiog neriboja.
Prieš pasirašydami sutartį patikrinkite, ką konkrečiai dengia siūloma garantija – bet dar svarbiau, žinokite, kad ribos ties salono popieriumi viskas nesibaigia. Jei gedimas paaiškėja per pirmuosius metus, o dar geriau – per pirmuosius dvejus, įstatymas paprastai stovi pirkėjo pusėje, net jei sutartyje parašyta kitaip.