2026-ieji privertė perrašyti automobilio įperkamumo žemėlapį Europoje. „Eurostatas“ paskelbė naujausius duomenis, ir rezultatas nustebino net ekonomistus: tik 3,4 proc. Lenkijos gyventojų teigia, kad negali sau leisti privataus automobilio. Tai geriau nei Vokietijoje (6,6 proc.) ir Švedijoje (5,9 proc.) – šalyse, kurios dešimtmečius laikytos gerovės pavyzdžiu. Automobilio įperkamumas Europoje per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė radikaliau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Lenkija aplenkė Vokietiją ir Švediją
Skaičius atrodo kuklus, bet jo reikšmė – ne. Tik 3,4 proc. Lenkijos gyventojų 2026 m. teigė, kad negali sau leisti privataus automobilio. Pagal „Eurostato“ skaičiavimus, tai šeštas geriausias rezultatas visoje Europos Sąjungoje – geresnis nei Vokietijoje, Švedijoje ir net Norvegijoje (5,5 proc.).
Rodiklis matuoja ne tai, kiek žmonių iš viso neturi automobilio, o tai, kiek jų neturi dėl finansinių priežasčių – tai vadinamoji materialinio nepritekliaus statistika, kurią „Eurostatas“ renka kiekvienais metais iš visų ES šalių pagal vienodą metodiką. Būtent todėl skaičiai palyginami tarp valstybių be iškraipymų.
Prieš dešimtmetį tokia Lenkijos pozicija būtų skambėjusi neįtikėtinai. Šiandien ji – faktas, paremtas oficialia statistika, o ne nuojauta ar politikų pažadais.
Dešimtmetis, pakeitęs automobilio įperkamumą
2016 m. net 7,3 proc. lenkų negalėjo sau leisti automobilio, o šalis pagal šį rodiklį užėmė tik 18-ą vietą Europoje. 2021 m. rodiklis sumažėjo iki 3,7 proc. 2026 m. jis nukrito dar žemiau – iki 3,4 proc. Pokytis per dešimtmetį – daugiau nei dvigubas.
Bet ar šis rodiklis tikrai reiškia, kad automobilis tapo mažiau svarbus kaip prabangos ženklas? Greičiau atvirkščiai – jis tapo prieinamesnis didesnei daliai visuomenės, o tai rodo pajamų augimą ir stabilesnę naudotų automobilių rinką.
Lenkijos atveju prie pokyčio prisidėjo keli veiksniai iš karto: sparčiai augęs minimalus atlyginimas, platesnė lizingo ir vartojimo kreditų pasiūla bei išaugusi naudotų automobilių rinka, kurioje kaina prasideda gerokai žemiau nei naujo modelio. Pigesnis įėjimo taškas į automobilio nuosavybę reiškia, kad vis daugiau namų ūkių šią grandį tiesiog peršoka greičiau, nei tikėtasi.
Geriausi ir blogiausi rodikliai Europoje
„Eurostato“ duomenimis, 2026 m. mažiausią automobilio neįperkamumo rodiklį turi šios šalys:
- Kipras – 1,6 proc.
- Slovėnija – 1,7 proc.
- Kroatija – 2,6 proc.
- Malta – 2,8 proc.
- Liuksemburgas – 2,9 proc.
Kitame spektro gale – Turkija (20,2 proc.) ir Serbija (15,9 proc.), kur automobilis vis dar lieka prabangos preke didelei daliai gyventojų. Briuselis skelbia ataskaitas apie konvergenciją. Vairuotojai tose šalyse – tiesiog skaičiuoja, kiek metų dar reikės taupyti.
O kaip yra Lietuvoje?
Lietuvos „Eurostato“ sąraše tiesiogiai nerasi – bet netiesioginiai rodikliai pasako nemažai. Pagal ACEA ir „Eurostato“ duomenis, Lietuvoje registruotų lengvųjų automobilių parko vidutinis amžius siekia 14,7 metų – gerokai daugiau nei ES vidurkis, kuris yra 12,5 metų. Beveik 42 proc. šalies automobilių parko yra senesni nei 15 metų, o 18 proc. – senesni nei 20 metų.
2024 m. Lietuvoje pirmą kartą registruota beveik 191 tūkst. lengvųjų automobilių, iš kurių 84,3 proc. – naudoti. Dauguma jų – importuoti, dažniausiai iš Vokietijos. Ir tai – dar ne visa istorija: naudotų automobilių dominavimas rodo, kad naujo automobilio kaina daliai Lietuvos gyventojų vis dar lieka sunkiai pasiekiama, net jei atskiros „negali sau leisti“ statistikos šaliai „Eurostatas“ neskaičiuoja.
Papildomą kontekstą duoda ir pajamų palyginimas: Lietuvos namų ūkių vidutinės metinės disponuojamos pajamos siekia apie 14 tūkst. eurų, Latvijoje – apie 13 tūkst., o Estijoje – apie 17 tūkst. eurų. Toks pajamų atotrūkis nuo Vakarų Europos tiesiogiai veikia ir tai, kokį automobilį – naują ar penkiolikos metų senumo – žmonės realiai gali rinktis.
Kas bent kartą rinkosi tarp naujo automobilio ir dešimtmečiu senesnio, bet pigesnio modelio – supranta, kodėl Lenkijos 3,4 proc. skamba kaip pasiekimas, o ne tiesiog statistika.
Ką šie skaičiai reiškia vairuotojams
Redakcijos vertinimu, Lenkijos pavyzdys rodo, kad pajamų augimas ir stabilesnė naudotų automobilių rinka per dešimtmetį gali pakeisti situaciją radikaliau nei bet kokia valstybės subsidijų programa. Automobilio įperkamumas – ne abstrakti ekonominė sąvoka: tai tiesiogiai lemia, kiek žmonių gali rinktis saugesnį, naujesnį transportą, o kiek – priversti laikytis seno, jau nusidėvėjusio automobilio.
Praktinė išvada tiems, kurie šiuo metu svarsto pirkinį, paprasta: naudotas automobilis iš patikimo šaltinio dažnai lieka protingesnis žingsnis nei kreditas naujam modeliui, ypač kai pajamos auga lėčiau nei kainos. Lietuvoje, kur naudoti automobiliai jau sudaro didžiąją dalį rinkos, toks pasirinkimas – ne kompromisas, o norma.
Prieš perkant verta palyginti ne tik kainą, bet ir bendrą nuosavybės kaštą – degalus, draudimą, numatomą remontą. Pigesnis, bet senesnis automobilis kartais ilgainiui kainuoja panašiai kaip naujesnis su mažesne rizika. Būtent todėl finansinis skaičiavimas, o ne vien pirminė kaina, turėtų lemti galutinį sprendimą.
Lietuvai Lenkijos pavyzdys – signalas, o ne priežastis nuleisti rankas. Automobilių parko amžius mažėja lėtai, tačiau mažėja. Klausimas tik – ar per dešimtmetį Lietuva pajudės taip pat sparčiai, kaip Lenkija?
