Prekybos centro aikštelė, vakaras, už nugaros jau laukia kitas automobilis. Vairuotojas, dar riedėdamas pirmyn, perjungia selektorių į R. Trūktelėjimas, duslus smūgis – ir automobilis jau rieda atgal.
Atrodo, nieko neatsitiko. Tačiau automatinė pavarų dėžė tą akimirką savo vidinėmis dalimis turėjo pasipriešinti visai judančio automobilio masei. Spalį, kai sutemsta anksčiau, o aikštelėse po darbo ankšta, manevruojant skubėti norisi dar labiau. Vienas toks kartas dėžės nesugadins. Bėda prasideda tada, kai judesys tampa įpročiu, nes sąskaita vėliau ateina iš serviso, kur agregatą tenka išimti ir išardyti.
Kas vyksta dėžės viduje, kai R įjungiama riedant
Kai automobilis dar juda pirmyn, o vairuotojas pasirenka atbulinę pavarą, dėžė gauna prieštaringą komandą. Ratai sukasi viena kryptimi, o pavara turi juos priversti suktis priešinga. Tą inerciją sugeria frikciniai elementai, sankabų paketai ir hidraulinė sistema, kurie kaista ir patiria apkrovą, kuriai nebuvo skirti. Tas pats galioja ir atvirkščiai – perjungiant iš R į D, kol automobilis dar rieda atgal.
Fizika čia negailestinga. Judėjimo energija auga proporcingai greičio kvadratui, todėl riedant 10 km/val. dėžei tenka sugerti keturis kartus daugiau energijos nei riedant 5 km/val. Vairuotojui skirtumas tarp „vos rieda“ ir „dar važiuoja“ atrodo menkas, o dėžės sankaboms – visai ne.
Kas yra skubėjęs išsukti iš ankštos aikštelės – tas žino tą pagundą. Vienas toks manevras retai baigiasi iškart pastebimu gedimu, tačiau dažnai kartojamas jis spartina dalių dilimą. Remontas brangus ne vien dėl dalių: norint pasiekti sudilusias sankabas, dėžę paprastai reikia išmontuoti ir išardyti.
Ar elektronika apsaugo automatinę pavarų dėžę
Naujesniuose automobiliuose įrengtos elektroninės apsaugos. Jos tokią komandą ignoruoja arba atideda perjungimą, kol greitis sumažėja. Skamba raminančiai. Bet ar tuo galima pasikliauti kiekvieną kartą?
Ne visai. Apsaugos veikimas priklauso nuo dėžės konstrukcijos, automobilio amžiaus ir greičio, kuriuo buvo duota komanda. Senesnio naudoto automobilio savininkas dažnai net nežino, ar jo dėžė tokią funkciją turi ir kada ji suveikia. Galima pasikliauti elektronika. Galima ir vėliau servise sužinoti, kad jos ten nebuvo.
Ką rašo gamintojų instrukcijos
Visiškas sustojimas – ne patarimas, o sąlyga
Gamintojai šį klausimą sprendžia vienareikšmiškai. „Mazda“ savo „Mazda3“ ir „Mazda CX-30“ naudojimo instrukcijose rašo, kad perjungus į P, N ar R automobiliui judant galima sugadinti transmisiją, o prieš perjungiant į R arba iš jos reikia visiškai sustoti. Ten pat yra ir mažiau žinomas perspėjimas: rinktis važiavimo ar atbulinę pavarą, kai variklio sūkiai didesni nei tuščiosios eigos, taip pat žalinga. Kitaip tariant, perjungimo metu dujų pedalo nespauskite.
Vienintelė išimtis – įklimpus
Instrukcijose numatyta reta išimtis: automobilio „supimas“, kai jis įklimpsta sniege ar purve ir jį bandoma išjudinti pakaitomis važiuojant pirmyn ir atgal. Net ir tada „Mazda“ šį veiksmą aprašo atskirame skyriuje su savomis sąlygomis. Artėjant žiemai, verta jį perskaityti iš anksto, o ne stovint pusnyje. Kitų markių savininkams galioja tas pats principas: savo automobilio instrukcija svarbesnė už kaimyno patarimą.
Požymiai, kad dėžei jau sunku
Jei įprotis perjungti riedant jau senas, verta įsiklausyti į automobilį. Įspėjamieji ženklai paprastai ryškėja palaipsniui:
- uždelsta reakcija pasirinkus D arba R;
- trūkčiojimai perjungiant pavaras;
- slydimas greitėjant, kai sūkiai kyla, o automobilis greitėja nepakankamai;
- neįprasti garsai iš dėžės pusės;
- perkaitusios alyvos kvapas ir nuotėkiai po automobiliu.
Pastebėjus bent vieną iš šių požymių, diagnostiką geriausia patikėti servisui, kuris dirba būtent su tokio tipo dėžėmis. Vien alyvos pakeitimas sudegusių sankabų ar pažeistos mechatronikos nesutaisys, todėl stebuklo iš jo tikėtis neverta.
Transmisinė alyva – dėžės kraujas
Alyva automatinėje dėžėje atlieka tris darbus: tepa, aušina ir perduoda hidraulinį slėgį. Kai ji pasensta, kiekvienas grubus perjungimas dėžei kainuoja daugiau. Keitimo intervalai labai skiriasi pagal modelį ir eksploatacijos sąlygas – nuo maždaug 50 tūkst. iki daugiau kaip 160 tūkst. km. „Auto Świat“ autorius siūlo nelaukti viršutinės ribos ir alyvą keisti maždaug kas 60 tūkst. km.
Anksčiau į servisą verta užsukti tiems, kurie tempia priekabą, daug manevruoja, kasdien stovi kamščiuose ar važinėja karštu oru. Tokia eksploatacija dėžę kaitina labiau nei ramus važiavimas užmiestyje.
Kaip teisingai pakeisti važiavimo kryptį
Grįžkime į tą vakarinę aikštelę. Visas skirtumas tarp žalingo ir saugaus manevro – viena sekundė. Kitą kartą, prieš judindami selektorių, atlikite tris veiksmus:
- Visiškai sustokite ir laikykite nuspaudę stabdžio pedalą – automobilis neturi riedėti nė centimetro.
- Perjunkite iš D į R (ar atvirkščiai) ir palaukite, kol dėžė įjungs pavarą – paprastai tai jaučiama kaip lengvas stumtelėjimas.
- Tik tada atleiskite stabdį ir švelniai spauskite akceleratorių, o perjungimo metu sūkiai turi likti tuščiosios eigos lygio.
Už nugaros laukiantis vairuotojas tą sekundę tikrai ištvers. O automatinei pavarų dėžei ji gali reikšti skirtumą tarp įprasto nusidėvėjimo ir remonto, kurio buvo galima išvengti.