Daugelis automobilių markių nurodo, kad variklio alyvą reikia keisti naudojant „Long Life“ režimą, t. y. kas 30-40 000 km. Tačiau šviežios alyvos įpylimas kas 10-15 000 km gali būti daug naudingesnis varikliui. Kodėl?
Variklio alyva atlieka daug funkcijų. Pagrindinė iš jų, žinoma, yra susiliečiančių metalinių komponentų tepimas, tačiau ne mažiau svarbus yra ir šilumos nuvedimas ar teršalų pašalinimas.
Naftą pažeidžiantys veiksniai taip pat yra įvairūs. Tepalai ardomi dėl trinties ir slėgio, kuris ardo angliavandenilių grandines, oksidacijos, aukštos temperatūros (ypač viršijančios 120-130 laipsnių pagal Celsijų) ir sąlyčio su degalais.
Priklausomai nuo variklio tipo, eksploatavimo sąlygų ir vairavimo stiliaus, alyvos irimo greitis skiriasi. Stipriai apdorotame automobilyje su turbokompresoriumi, kuris važinėja trumpus atstumus mieste, alyva išlaikys visas savo savybes daug trumpiau, o automobilių, kurie daugiausia naudojami užmiesčio keliuose ar greitkeliuose, varikliuose alyva elgsis visai kitaip, žinoma, su sąlyga, kad jie nebus per daug apkrauti bandymais važiuoti dideliu greičiu.
Dėl šios priežasties nereikėtų manyti, kad „Long Life“ procedūros, kai, pavyzdžiui, alyva keičiama kas 30 000 km, yra blogas dalykas. Pakanka pasakyti, kad sunkvežimių ar laivų varikliuose alyva keičiama retsykiais, tačiau jie gali atlaikyti didžiulę ridą ir ilgą tarnavimo laiką.
Ar verta keisti alyvą kas 30 000 km?
Dauguma lengvųjų automobilių nėra labai intensyviai naudojami. Tiems, kurie daugiausia važinėja mieste ir varikliu nuvažiuoja 10-15 km, alyvą verta keisti dažniau nei kas 30 000 km. Verta apsvarstyti galimybę šį atstumą sumažinti net daugiau nei perpus. Kodėl? Svarbu prisiminti, kad važinėjimas mieste labai kenkia alyvai. Kiekvieną kartą užvedus variklį skatinamas degalų patekimas į alyvą. Jei variklis nepasiekia darbinės temperatūros ir ilgą laiką jos nepasiekia, degalai turi ribotas galimybes išgaruoti iš alyvos. Dėl praskiedimo pablogėja tepimo savybės.
Dyzelinių variklių padėtis kartais būna dar prastesnė, nes važinėjant mieste dažnai naudojamas automatinis DPF regeneravimas, kurio metu didinama degalų dozė, kad pakiltų išmetamųjų dujų temperatūra, o dalis nesudegusio dyzelino patektų į variklio alyvą. Kartais vairuotojai netgi pastebi, kad dėl alyvos praskiedimo ir dėl to pablogėjusių tepimo savybių alyva padidėja.
Kitas dyzelinių variklių alyvai kenkiantis veiksnys yra suodžių patekimas į variklį. Dėl jų dyzelinių variklių alyva greitai tampa juoda. Deja, suodžiai pasižymi abrazyvinėmis savybėmis, dėl kurių pirmiausia nukenčia subtilūs komponentai, pavyzdžiui, grandinė ir paskirstymo velenai arba turbokompresoriai.
Kai kuriuose šiuolaikiniuose varikliuose diržai veikia alyvoje – jie suka paskirstymo veleną arba alyvos siurblį. Jei diržas pradeda trūkinėti, jo drožlės pasklinda po visą pavaros agregatą ir gali užkimšti ploniausias magistrales. Ši problema jau gerai žinoma „Stellantis Group“ 1.2 „PureTech“ variklių naudotojams.
Kiekvienas vairuotojas žino, kaip ir kokiomis sąlygomis naudojama jo transporto priemonė ir kokio tipo variklis veikia jo automobilyje. Remdamasis šiais veiksniais, jis gali įvertinti, ar verta keisti alyvą kas 30 000 km, ar geriau būtų sumažinti intervalus iki 10 ar 20 000 km. Šiuolaikiniam varikliui skirto filtro ir geros klasės alyvos įsigijimas bei pats aptarnavimas yra nemažos išlaidos, tačiau palyginti nedidelės, palyginti su visomis automobilio eksploatavimo ar galimo variklio kapitalinio remonto išlaidomis.