Apie Europos ekologinį susitarimą ir kitus skambius žodžius daug kalbama Briuselio burbule, tačiau kaip šie dalykai iš tikrųjų veikia ES piliečius jų kasdieniame gyvenime?
Artėja Europos Parlamento rinkimai, o kartu su jais – įprastas verkšlenimas dėl rinkėjų susidomėjimo stokos.
Europos Sąjunga yra milžiniška, dalyvaujanti tokioje gausybėje veiklų, kad net didžiausiems politikos entuziastams sunku susigaudyti.
Prieš birželio mėn. vyksiančius rinkimus tikėkitės, kad institucijos rengs šmaikščias kampanijas, o politikai sakys kalbas, kodėl turėtumėte balsuoti.
Tačiau kartais paprastas pavyzdys gali būti veiksmingiausias būdas pabrėžti ES poveikį mūsų gyvenimui.
Kas yra mažos taršos zonos?
Vienas iš ES iniciatyvos, turinčios įtakos daugumai europiečių, pavyzdžių – mūsų miestų transportas ir organizavimas.
Jei pastaraisiais metais keliavote po Europą, tikriausiai teko susidurti su ryškiaspalviais apvaliais lipdukais ant priekinių automobilių stiklų.
Vis dažniau naudojamos nedidelės vinjetės, kuriose nurodoma transporto priemonės aplinkosauginė būklė, siekiant įrodyti, kad savininkas turi leidimą važiuoti toje teritorijoje.
Jie yra dalis mažos taršos zonų sistemos, kuria siekiama, kad labiausiai aplinką teršiantys automobiliai nevažiuotų į miestą ir taip būtų pagerinta oro kokybė. Paprastai tai daroma imant mokestį už šių transporto priemonių (dažniausiai senesnių) įvažiavimą arba tiesiog uždraudžiant jas įvažiuoti.
Daugelį šių zonų finansuoja ES ir jos atsirado dėl ES teisės aktų.
Kodėl mažos taršos zonos Europoje vertinamos prieštaringai?
Kai kuriose valstybėse narėse mažo išmetamųjų teršalų kiekio zonos taip pat tapo politinės kovos lauku, kur „asmeninė laisvė“ supriešinama su „bendruoju gėriu“.
„Pasakojimas buvo užgrobtas“, – sako „Švarių miestų kampanijos“ koordinatorė ispanė Carmen Duce.
Ji sako, kad, nepaisant pasipriešinimo, moksliniai įrodymai yra aiškūs – žmonių gyvenimo kokybę galima pagerinti mažos taršos zonose.
Dėl oro taršos kasmet miršta tūkstančiai žmonių
97 proc. ES piliečių, gyvenančių miestuose, oro tarša viršija Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas.
Praėjusią savaitę Briuselyje vykusioje konferencijoje apie sveikus miestus Kopenhagos universiteto aplinkos epidemiologijos profesorė Zorana Jovanovič Andersen kalbėjo apie šios situacijos poveikį sveikatai.
Kasmet Europoje dėl oro taršos anksčiau laiko miršta daugiau kaip 300 000 žmonių. Prasta oro kokybė taip pat lemia 20-25 proc. mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų ir 10 proc. plaučių vėžio atvejų.
Prieš tai išnagrinėjus jo sąsajas su smegenų uždegimu ir sparčiai gausėjančius įrodymus apie prastą psichikos sveikatą ir blogą oro kokybę.
Be to, viena iš labiausiai nukentėjusių grupių yra vyresnio amžiaus žmonės, todėl senėjanti visuomenė yra pažeidžiama.
Atsižvelgdama į šį poveikį sveikatai ir aplinkai, ES nuolat priima teisės aktus šioje srityje.
Būtent čia galime pradėti sieti ES lygmens teisės aktus ir reglamentavimą su jų poveikiu kasdieniam gyvenimui.
Kaip ES priima teisės aktus?
1980 m. blokas priėmė pirmąją oro kokybės direktyvą, skirtą šiai problemai spręsti. Bėgant metams, buvo priimtos vėlesnės direktyvos, skirtos papildomiems teršalams, oro kokybės standartams ir stebėsenos reikalavimams atnaujinti ir sugriežtinti, įskaitant praėjusią savaitę priimtą naują direktyvą.
Direktyvomis nustatomi tam tikri teisiškai privalomi galutiniai tikslai arba uždaviniai, tačiau valstybės narės gali lanksčiai pasirinkti, kaip jų siekti.
Būtent šiais įstatymais buvo nustatytos teršalų ribos.
Po to, kai Europos Komisija pirmą kartą pasiūlė naujausią versiją, valstybės narės atliko svarbų vaidmenį derantis dėl jos. Europos Parlamentas taip pat dalyvavo šiame procese.
Priėmus direktyvas, valstybės narės privalo priimti taisykles ir įtraukti jas į savo nacionalinę teisę, įgyvendinti jas, užtikrinti, kad jų būtų laikomasi, ir pranešti ES, kaip jos įgyvendino direktyvą.
Mažos taršos zonų atveju jos tapo daugelio oro kokybės planų, kuriuos valstybės narės buvo įpareigotos parengti blokui bandant spręsti taršos problemą, dalimi.
Kodėl Ispanijos mieste naikinami dviračių takai?
Ispanija yra viena iš šalių, kurioje ši priemonė yra vienas iš kovos su tarša būdų. Siekdama neviršyti ES tikslų, 2021 m. ji priėmė klimato įstatymą, pagal kurį kiekvienas miestas, kuriame gyvena daugiau kaip 50 000 gyventojų, privalo įvesti mažos taršos zonas.
Šalis gavo 1,5 mlrd. eurų ES lėšų šioms zonoms įgyvendinti ir tvariam transporto pertvarkymui.
Tačiau šis kelias nebuvo lengvas.
Dauguma miestų, nepaisant grasinimų dėl finansavimo, vis dar neįvykdė savo planų, o kai kurios savivaldybės juos stabdo. Viena iš jų net nusprendė išardyti neseniai įrengtus dviračių takus, kad jie geriau tiktų automobiliams. Dėl to Europos Komisija pradėjo preliminarų tyrimą dėl galimo netinkamo lėšų panaudojimo.
„Dešinieji ir kraštutiniai dešinieji naudoja automobilį kaip savo laisvės supratimo simbolį“, – teigia Duce.
Tačiau pasipriešinimas nėra tik Ispanijos reiškinys. Belgijoje ir Vokietijoje taip pat vyko protestai dėl mažos taršos zonų įvedimo.
Oponentai teigia, kad baudos skaudžiausiai palies skurdžiausius ir kad zonos yra kėsinimasis į asmens laisves.
Tam tikra prasme tai yra Europos žaliojo susitarimo priešpriešos mikrokosmosas, nes žemynas ruošiasi Europos Parlamento rinkimams.
Nors žmonės ir toliau ginčysis dėl mažos taršos zonų ir prieš jas, jų įgyvendinimas yra akivaizdus pavyzdys, kokią įtaką ES gali daryti nacionaliniu, vietos ir asmeniniu lygmeniu.
