Jie norėjo motociklais apvažiuoti pasaulį ir baigti kelionę Australijoje. Svajonių kelionė, kruopščiai suplanuota, finansuojama daugelio metų darbo – Craigas buvo stalius, Lindsay – psichologė. Vietoj to, Craigas ir Lindsay Foremanai dabar sėdi atskirose kamerose Teherano Evino kalėjime, nuteisti po dešimties metų kalėti už šnipinėjimą. Kaltinimą, kurį jų šeima vadina išgalvotu. Bausmė, paskelbta nesuteikus jiems galimybės gintis.
Kelionė, pasibaigusi areštu
Foremanai, Didžiosios Britanijos piliečiai, gyvenę Ispanijoje, į kelionę leidosi 2024 m. pabaigoje. Jų maršrutas vedė per Iraną – šalį, kurios lankyti JK užsienio reikalų ministerija aiškiai įspėja. Pora žinojo apie riziką, bent jau popieriuje. Prieš kirsdami sieną, jie „Facebook“ tinkle paskelbė: „Žinios piešia niūrų vaizdą, bet norime patys tai pamatyti.“
2025 m. sausį Irano valdžia juos suėmė. Daugiau nei metus išorinį pasaulį pasiekė mažai informacijos. Tada, šią savaitę, buvo paskelbtas nuosprendis. Dešimt metų už „nusikaltimus saugumo srityje“. Jokių tolesnių paaiškinimų. Jokių galimybių prasmingai ginčyti kaltinimus.
Jų vaikai apie nuosprendį sužinojo oficialiais kanalais. Šeima visiškai atmetė kaltinimus, teigdama, kad Craigas ir Lindsay turėjo galiojančias vizas ir neturėjo jokių ryšių su jokia vyriausybe ar žvalgybos tarnyba. Jie buvo turistai. Nieko daugiau.
Modelis, vadinamas valstybės įkaitų ėmimu
Tai, kas nutiko Foremanams, nėra unikalus. Remiantis „The New York Times“ pranešimais, jų atvejis atitinka gerai dokumentuotą modelį: Iranas suima Vakarų piliečius dėl neaiškių saugumo kaltinimų, juos laiko ilgą laiką, o tada naudoja kaip svertą diplomatinėse derybose. Įšaldytas turtas, kalinių mainai, sankcijų panaikinimas – tai valiutos, kurios galiausiai nuperka laisvę.
Ši praktika tarp analitikų turi pavadinimą: valstybės įkaitų ėmimas. Ji vykdoma už įprastų teisinių sistemų ribų. Kaltė ar nekaltumas tampa nesvarbu. Svarbu pilietybė ir laikas – ar suėmimas gali būti naudingas būsimose derybose.
Sulaikytiesiems tai reiškia netikrumo metus. Nėra aiškaus kelio į paleidimą. Nėra teisinės gynybos priemonės, kuri veiktų taip, kaip turėtų. Tiesiog laukimas, kol vyriausybės kalba.
Teisėjas, žinomas dėl parodomųjų teismų
Nuosprendį skyrė Abolghassem Salavati, teisėjas, kuriam Jungtinės Valstijos skyrė sankcijas konkrečiai už fiktyvių teismų vykdymą prieš aktyvistus, žurnalistus ir politinius kalinius. Jo teismas neišteisina. Jo procesas neleidžia tikros gynybos. Žmogaus teisių sluoksniuose jis vadinamas tiesiog „pakabinamu teisėju“.
Foremanų šeima teigia, kad porai nebuvo leista gintis teismo metu. Nebuvo pateikta jokių įrodymų, kuriuos jie galėtų užginčyti. Nebuvo jokių liudytojų, kuriuos jie galėtų apklausti. Atrodė, kad nuosprendis buvo iš anksto nulemtas nuo pat pradžių.
Evino kalėjimas: kur jie laikomi
Craigas ir Lindsay šiuo metu kalinami Evino kalėjime šiaurės Teherane, liūdnai pagarsėjusiame dėl politinių kalinių laikymo. Buvusių kalinių pranešimuose aprašomas kalinimas vienutėje, psichologinis spaudimas ir sąlygos, skirtos pasipriešinimui palaužti, o ne nusikaltėlių reabilitacijai.
Pora laikoma atskirai – tai įprasta įstaigos praktika, neleidžianti kaliniams palaikyti vienas kito ar derinti sąskaitų. Bendravimas su šeima buvo minimalus. Ta nedidelė informacija, kuri pasiekia išorę, gaunama diplomatiniais kanalais, o ne tiesioginiu kontaktu.
Ką tai reiškia keliautojams, įskaitant ir iš Lietuvos
JK užsienio reikalų ministerija pataria nekeliauti į Iraną. Panašių įspėjimų yra iš daugumos Vakarų vyriausybių. Tai nėra biurokratiniai formalumai. Jie atspindi apskaičiuotą vertinimą, kad tam tikros šalys Vakarų pasų turėtojus traktuoja ne kaip lankytojus, o kaip potencialius svertus.
Nuotykių ieškotojams – motociklininkams, vairuotojams antžeminiais keliais, kuprinėmis keliaujantiems keliautojams, ieškantiems mažiau pravažiuotų kelių – tokių vietų kaip Iranas patrauklumas slypi būtent jų sudėtingume ir skirtumuose. Senovės vietovės, kraštovaizdžiai, kultūra, apie kurią kalbama ne tik antraštėse. Internetinės bendruomenės švenčia tuos, kurie „išgyveno“ be incidentų, kurdamos naratyvą, kad oficialūs įspėjimai yra pernelyg atsargūs.
Kartais jie teisūs. Kartais žmonės kerta Iraną be problemų. O kartais, kaip ir Foremanų atveju, jie to nedaro. Asimetrija svarbi: kai viskas klostosi gerai, keliautojai įgyja istorijų; kai kas nors klostosi blogai, jie tampa ginčų, prie kurių niekada neprašė prisijungti, pėstininkais.
Panašius maršrutus svarstantys Lietuvos piliečiai turėtų suprasti, kad ES pasai nesuteikia jokios specialios apsaugos. Konsulinė pagalba turi ribas. Kai asmenys sulaikomi dėl saugumo mokesčių tam tikrose jurisdikcijose, įprastos taisyklės nebetaikomos. Jūsų ambasada gali protestuoti. Jis negali priversti paleisti.
Kampanija už jų laisvę
Foremanų vaikai pradėjo peticiją, surinkusi daugiau nei 63 000 parašų. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorė Yvette Cooper nuosprendį pavadino „visiškai atstumiančiu ir visiškai nepagrįstu“. JK vyriausybė teigia, kad dirba siekdama jų paleidimo.
Kaip šis darbas atrodo praktiškai, lieka neaišku. Iranas nereaguoja į visuomenės spaudimą taip, kaip tai galėtų padaryti demokratinės vyriausybės. Derybos, jei jos ir vyksta, vyksta tyliai. Kaliniai paleidžiami, kai jie paleidžiami, dažnai po daugelio metų diplomatinių manevrų, kurie niekada netampa vieši.
Craigui ir Lindsay kelias į Australiją baigėsi. Vienintelė kelionė, kuri dabar svarbi, yra iš Evino kalėjimo – kelionė, kurios, jų šeima baiminasi, gali užtrukti dešimtmetį ar ilgiau, nebent kas nors pasikeistų. Jie į Iraną jojo ieškodami nuotykių. Jie atsidūrė kaip derybų objektai kažkieno kito žaidime.
