Elektromobiliai Lietuvoje sudaro vos 2,5 proc. viso automobilių parko. Politikai kalba apie žaliąją ateitį, bet daugiabučių kiemuose realybė kitokia – dominuoja seni dyzeliai.
Kodėl taip yra? Įkrovimo sprendimų įmonės „Evioni” vadovas Ignas Petrikonis teigia: tikroji priežastis ne infrastruktūra, o tuščios piniginės ir įsisenėję pirkimo įpročiai.
Skaičiai, kurie viską pasako
2026 m. sausio 1 d. Lietuvoje registruota apie 1,83 mln. lengvųjų automobilių. Iš jų grynųjų elektromobilių (BEV) – vos 24 184. Net pridėjus įkraunamus hibridus, bendras skaičius nesiekia 2,5 proc.
Europos Sąjungoje naujų elektromobilių pardavimai jau perkopė 17 proc. Norvegijoje – 93 proc. visų naujų automobilių yra elektriniai.
Lietuva atsilieka ne dėl to, kad nenorėtų. Daugelis elektromobilio slapta nori. Tačiau vienas dalykas – norėti, kitas – turėti pinigų.
10 000 € biudžetas: senas „BMW” ar mažas elektromobilis?
Per 2025 m. pirmąjį pusmetį Lietuvoje įregistruota per 78 tūkst. lengvųjų automobilių. 74 proc. jų – naudoti. Vidutinis lietuvio perkamas automobilis – 10–15 metų senumo vokiškas universalas už maždaug 10 000 €.
Ką už tokią sumą siūlo elektromobilių rinka? „BMW i3″, „Fiat 500e”, „Nissan Leaf”, „Volkswagen e-Up”. Nedideli miesto hečbekai.
Teoriškai – pakanka. Praktiškai – koks save gerbiantis lietuvis rinksis mažą automobilį, kai už tą pačią sumą gali nusipirkti 5 serijos „BMW” su 350 tūkst. km rida?
„Lietuvos gyventojai automobilį dažnai renkasi ne sau, o tam, kad galėtų jį parodyti kitiems,” – teigia Petrikonis. – „Kai kuriems jis yra vienintelė galimybė sustiprinti savigarbą.”
Vidutinės pajamos vs. elektromobilio kaina
Vidutinės metinės disponuojamosios pajamos Lietuvoje – apie 18 000 €. Naujo elektromobilio kaina, net su subsidijomis, svyruoja tarp 35 000 ir 50 000 €.
Skaičiuokime. Vidutines pajamas gaunantis žmogus turėtų dirbti trejus metus – nevalgęs ir negėręs – kad nusipirktų naują elektromobilį. O tas automobilis dar ir sulauks mažiau komplimentų nei senas „BMW”.
Štai ir visa ekonomika.
Infrastruktūra – patogus atpirkimo ožys
„Lietuvoje nėra kur krauti” – dažniausias argumentas. Tačiau realybė priešinga.
Lietuvoje veikia beveik 6 tūkst. viešųjų įkrovimo prieigų. Per pastaruosius metus jų skaičius išaugo beveik dvigubai. Palyginimui: 4,8 karto didesnė Lenkija turi vos dvigubai daugiau stotelių.
Lietuvos viešasis įkrovimo tinklas – vienas mažiausiai apkrautų Europoje. Stotelių plėtra lenkia pačių elektromobilių parko augimą.
„Elektromobilių nevairuojantys žmonės tiesiog nepastebi kroviklių, nes jiems tai neaktualu,” – aiškina ekspertas. – „Susidaro klaidingas įspūdis, kad jų nėra.”
Yra ir psichologinė pusė. Pripažinti, kad ko nors negali įpirkti, menkina savivertę. O atsakymas „neperku, nes nėra infrastruktūros” skamba oriau ir racionaliau. Tai saviapgaulė, leidžianti paslėpti tikrąją – finansinę – priežastį.
Daugiabučio dilema ir remonto baimė
Net gyvenant daugiabutyje sprendimų yra. Problema dažniau ne techninė, o žmogiška: kaimynų barniai ir nenoras bendradarbiauti.
Kita baimė – naujovės. Reikės siųstis programėles, suprasti įkrovimo specifiką. O kas bus, jei suges? Garažiuko meistras Petras, visą gyvenimą tvarkęs dyzelius, čia jau nepadės.
Tačiau tai – mitai, teigia Petrikonis. Elektromobilis turi kur kas mažiau besidėvinčių dalių nei vidaus degimo variklis. Baterijai dažniausiai suteikiama 8 metų garantija. Dyzeliniam varikliui po kelerių metų – jokios.
Kada situacija keisis?
Europos automobilių gamintojų asociacija (ACEA) pranešė: 2025 m. gruodį Europos gyventojai nusipirko 300 tūkst. elektromobilių – daugiau nei tradicinių automobilių. Dyzeliniai automobiliai Europoje aplenkti dar 2023 m.
Lietuvoje – kita realybė. Apie 64 proc. automobilių parko vis dar sudaro dyzeliai.
Tačiau tendencijos neišvengiamos. Dar keli metai, ir už lietuvio mėgstamą 10 000 € skelbimuose bus galima rasti naudotų „BMW” 5 ar X serijos hibridų. Vokiečiai, norėdami atsinaujinti, išsiųs juos į Lietuvą – kaip visada.
Spaudimas augs ir iš kitos pusės: mokesčiai dyzeliams didės. Ignoruoti elektromobilių privalumus bus vis sunkiau.
Klausimas ne „ar”, o „kada”. Ir tas „kada” artėja greičiau, nei daugelis tikisi.
