Perėja — už šimto metrų. Žalias signalas — dar trisdešimt sekundžių. Ir atitvaras, kurį galima peršokti per tris sekundes. Daugelis iš mūsų tą sprendimą esame priėmę. Tačiau KET 48.1 punktas šį manevrą kvalifikuoja kaip taisyklių pažeidimą — ir policija tai žino.
Pėsčiųjų pareigų skyriuje įtvirtinta aiški taisyklė: ten, kur yra transporto ar pėsčiųjų atitvarų, eiti per važiuojamąją dalį draudžiama. Gyvenvietėse draudimas papildomai galioja ir ten, kur yra skiriamoji juosta — išskyrus pėsčiųjų perėjas ir sankryžas.
Ką tiksliai draudžia KET 48.1 punktas
Kelių eismo taisyklių 48.1 punktas nustato, kad pėstiesiems draudžiama judėti per važiuojamąją dalį tose vietose, kur yra transporto ar pėsčiųjų atitvarų, o gyvenvietėse — ir ten, kur yra skiriamoji juosta. Išimtys: pėsčiųjų perėjos ir sankryžos.
Praktiškai tai reiškia tris draudžiamas situacijas. Pirma — atitvarų peržengimas ar apėjimas ten, kur jie specialiai įrengti atskirti eismą nuo pėsčiojo tako. Antra — važiuojamosios dalies kirtimas per skiriamąją juostą gyvenvietėje, kai netoliese yra perėja ar sankryža. Trečia — bet koks važiuojamosios dalies kirtimas toje vietoje, kurioje abiejose pusėse yra atitvarai.
Atitvarai keliuose nėra estetinis sprendimas. Jie žymi vietas, kur pėsčiojo buvimas važiuojamojoje dalyje sukuria aukštą pavojaus tikimybę — dėl greičio, matomumo ar eismo intensyvumo. Tiksliai todėl ir draudžiama.
Kokia bauda gresia pėsčiajam
Administracinių nusižengimų kodekso 428 straipsnis numato atsakomybę už pėsčiųjų padarytus KET pažeidimus. Pagal šio straipsnio 1 dalį, judėjimas per važiuojamąją dalį ten, kur draudžiama, užtraukia baudą nuo 20 iki 40 eurų.
Jei pažeidimas sukėlė pavojingą situaciją — tai yra privertė transporto priemonių vairuotojus staigiai stabdyti, keisti kryptį ar imtis kitų veiksmų, — bauda išauga: nuo 30 iki 50 eurų pagal ANK 428 straipsnio 2 dalį.
Ar tikrai verta rizikuoti dėl šimto metrų iki perėjos?
Skiriamoji juosta gyvenvietėje — atskira taisyklė
KET 48.1 punkte yra svarbus niuansas: skiriamosios juostos draudimas galioja tik gyvenvietėse. Tai logiška — miestuose ir miesteliuose skiriamosios juostos dažnai skiria intensyvaus eismo juostas, o pėsčiųjų perėjos išdėstytos reguliariai ir pasiekiamos.
Ne gyvenvietėje esanti skiriamoji juosta į šio konkretaus punkto draudimą nepatenka — tačiau tai nereiškia, kad per ją kirsti leistina. KET 48.3 punktas papildomai draudžia judėti skiriamąja juosta arba greta jos važiuojamosios dalies pakraščiu. Taigi pėstysis, bandantis kirsti magistralinį kelią per skiriamąją juostą, pažeidžia KET nepriklausomai nuo to, ar yra gyvenvietėje, ar ne.
Kitos KET 48 punkte numatytos pėsčiųjų pareigos
KET 48 punktas numato ir kitus draudimus pėstiesiems. Draudžiama judėti automagistralėmis ir greitkeliais (48.2 p.), judėti skiriamąja juosta arba greta jos važiuojamosios dalies pakraščiu (48.3 p.), išeiti iš už stovinčios transporto priemonės neįsitikinus, kad nėra artėjančių automobilių (48.4 p.), judėti dviračių takais be pagrindo (48.5 p.) ar dviračių pervažomis (48.9 p.).
Bendra logika — pėstysis privalo judėti jam skirtomis vietomis. Važiuojamoji dalis, atitvarų zona ar skiriamoji juosta — ne jos.
Kodėl tai svarbu ne tik baudos prasme
Statistika rodo, kad didelė dalis pėsčiųjų eismo įvykių įvyksta ne pėsčiųjų perėjose — o ten, kur pėstysis kirto kelio dalį ne tam skirtoje vietoje. Naktį, prastame matomume, greitkelyje ar intensyvaus eismo miesto gatvėje — atitvaras nebūna ten be priežasties.
Bauda čia — mažiausia galima pasekmė. Rimtesnė pasekmė yra ta, apie kurią nenorima galvoti.
Jei matote atitvarą — jis yra ten, nes kažkas apskaičiavo, kad be jo žmonės žūsta. Pereikite iki perėjos.
