Korozija daugeliui vairuotojų vis dar asocijuojasi su dvidešimties metų senumo automobiliu, kurio sparnų kraštus jau dengia rudos dėmės. Tačiau naujausi Vokietijos techninių apžiūrų duomenys rodo, kad rūdžių problema gali pasirodyti ir gerokai jaunesniuose automobiliuose.
„Auto Świat“, remdamasis Vokietijos techninės priežiūros organizacijos GTÜ duomenimis, skelbia, kad reikšmingesnė korozijos rizika ima augti jau po maždaug penkerių eksploatacijos metų. Analizėje tarp iki penkerių metų automobilių, kuriuose dažniau nustatyta korozija, pateko tokie modeliai kaip „Lada 4×4“, „Opel Combo“, „Škoda Rapid“, „Ford Galaxy“, „Ford EcoSport“, „Ford Transit/Tourneo“, „Nissan Micra“, „Suzuki Jimny“, „Seat Ibiza“ ir „Dacia Duster“.
Šį sąrašą svarbu vertinti teisingai. Tai nereiškia, kad kiekvienas išvardytas automobilis būtinai rūdys arba kad kitų modelių korozija neveikia. Techninių apžiūrų statistika parodo dažniau pasitaikančias tendencijas, tačiau konkretaus egzemplioriaus būklę lemia jo eksploatacijos istorija, klimatas, remontai, priežiūra ir net vieta, kurioje automobilis buvo laikomas.
Kodėl rūdys atsiranda net gana naujuose automobiliuose?
Šiuolaikiniai automobiliai turi daug apsaugos priemonių: dažų ir lako sluoksnius, cinkuotus ar kitaip apdorotus kėbulo elementus, ertmių vašką, plastikinius posparnius ir dugno dangas. Tačiau nė viena sistema nėra amžina.
Kasdien eksploatuojamas automobilis nuolat gauna smulkių akmenukų smūgių. Pažeidžiamas dažų sluoksnis, dugno danga, ratų arkų kraštai. Žiemą prie to prisideda drėgmė, purvas ir keliuose naudojamos druskos bei kitos ledo tirpinimo medžiagos.
Lietuvos klimatas korozijai taip pat palankus: dažni temperatūros svyravimai apie nulį, šlapdriba, ilgi drėgni laikotarpiai ir žiemą užterštas kelio paviršius reiškia, kad automobilio apačia ilgą laiką gali likti drėgna.
Didžiausia problema dažnai nėra matoma iš karto
Pirkėjas dažniausiai pirmiausia apžiūri dureles, sparnus, kapotą ir slenksčius. Tačiau rimtesnė korozija neretai prasideda ne ant lengvai matomų išorinių paviršių.
Rūdys gali formuotis už plastikinių apsaugų, už posparnių, uždarose kėbulo ertmėse, suvirinimo siūlių vietose ar automobilio dugne. Dėl to tvarkingai atrodantis automobilis nebūtinai turi sveiką konstrukciją.
Ypač svarbu tikrinti laikančiąsias kėbulo dalis. Paviršinė rūdelė ant kosmetinio elemento ir stipriai korozijos pažeistas slenkstis ar pakabos tvirtinimo vieta nėra vienodo rimtumo problemos.
Ką tikrinti prieš perkant naudotą automobilį?
Geriausia automobilį apžiūrėti pakėlus ant keltuvo. Vien stovėjimo aikštelėje ar pardavėjo kieme visos svarbiausios vietos paprastai nematomos.
Vertėtų atkreipti dėmesį į:
- slenksčius ir jų vidines siūles;
- ratų arkas ir vietas už plastikinių posparnių;
- dugno skersinius ir išilgines konstrukcijas;
- pakabos tvirtinimo taškus;
- domkrato atramos vietas;
- durelių ir bagažinės dangčio apatines briaunas;
- vietas aplink priekinį ir galinį stiklą;
- stabdžių bei degalų vamzdelius;
- subrėmus ir pakabos elementus.
Jeigu automobilio dugnas ką tik gausiai padengtas storu juodu antikoroziniu sluoksniu, tai nebūtinai yra blogas ženklas. Tačiau prieš pirkimą verta išsiaiškinti, kada ir kodėl tai buvo padaryta. Šviežia danga gali būti profesionalios prevencijos rezultatas, bet kartais ja bandoma paslėpti jau esančius pažeidimus.
Po avarijos korozijos rizika gali būti didesnė
Gamykloje kėbulas apsaugomas technologiniu procesu, kurį po remonto ne visada pavyksta tiksliai atkartoti. Jei po eismo įvykio elementai buvo virinti, pjauti ar keisti, labai svarbu, kaip kokybiškai atkurtos apsauginės dangos ir ertmių konservavimas.
Todėl automobilio istorija yra svarbi ne tik dėl galimų geometrinių kėbulo pažeidimų. Prastai atliktas remontas po kelerių metų gali pasireikšti rūdimis ten, kur iš pradžių viskas atrodė nepriekaištingai.
Ar techninės apžiūros statistika reiškia, kad konkretaus modelio reikia vengti?
Ne. Statistiką geriau naudoti kaip signalą, kurį modelį verta tikrinti dar atidžiau.
Pavyzdžiui, GTÜ analizėje tarp iki penkerių metų automobilių aukštai atsidūrė „Škoda Rapid“, o tarp dešimties metų automobilių minimi „Ford Transit/Tourneo“, „Fiat Doblo“, „Seat Exeo“, „Opel Combo“, „Audi A1“, „Peugeot 206“, „Alfa Romeo MiTo“, „Opel Vivaro“ ir „Chevrolet Captiva“.
Tačiau puikiai prižiūrėtas konkretaus modelio egzempliorius gali būti geresnis pirkinys nei statistiškai mažiau rūdijantis, bet prastai remontuotas automobilis.
Kodėl korozija svarbi ne tik perpardavimo kainai?
Nedidelė paviršinė rūdis pirmiausia yra estetinė problema. Tačiau progresuojanti korozija gali silpninti konstrukcines dalis ir turėti tiesioginės įtakos automobilio saugumui.
Jei rūdys pažeidžia slenksčius, pakabos tvirtinimo vietas ar kitus laikančiuosius elementus, automobilio konstrukcija gali nebeatitikti projektinio standumo. Tokius pažeidimus remontuoti dažnai sudėtinga ir brangu.
Ką galima padaryti jau turint automobilį?
Korozijos prevencija prasideda nuo reguliarios apžiūros. Smulkų pažeidimą daug pigiau sutvarkyti tada, kai pažeistas tik apsauginis sluoksnis, nei po kelių metų virinti išrūdijusį elementą.
Po žiemos verta gerai nuplauti automobilio dugną ir ratų arkas, pašalinti susikaupusį purvą. Jei yra pažeistų dugno apsaugos vietų, jas reikėtų atkurti. Senesniems automobiliams gali būti naudinga profesionali ertmių bei dugno antikorozinė apsauga.
Naudoto automobilio pirkėjui svarbiausia taisyklė paprasta: amžius nėra garantija. Net penkerių ar šešerių metų automobilį verta tikrinti taip pat kruopščiai kaip gerokai senesnį, ypač jei jo eksploatacijos istorija neaiški.
