Beveik ketvirtadalis elektromobilių savininkų svarsto kitą automobilį rinktis vėl su vidaus degimo varikliu. Tokį rezultatą parodė nauja „McKinsey” apklausa, kurioje dalyvavo 30 tūkstančių žmonių iš 15 šalių. Tai ne technologijos nuosprendis, o signalas, kur elektromobilis pralaimi kasdienybėje.
Ką parodė apklausa
Vokietijoje 24 proc. apklaustų elektrifikuotų modelių savininkų – tai yra beveik kas ketvirtas – svarsto kitą kartą grįžti prie vidaus degimo automobilio. Tarptautiniame kontekste tai net nėra kraštutinumas: Australijoje toks rodiklis siekia 49 proc., JAV – 46 proc., Kinijoje – 28 proc.
Svarbu teisingai suprasti šį skaičių. Net ir 24 proc. – tai mažuma, o ne masinis nusigręžimas nuo elektromobilių. Bet jis parodo, kad perėjimas prie elektromobilių vyksta ne tolygia linija – pasitaiko ir žingsnių atgal. O sprendimą dažniausiai lemia ne teorija, o reali patirtis su automobiliu kieme.
Trys priežastys, kurios kartojasi
Tarp tų, kurie „labai tikėtina” grįš prie degalų, dažniausiai minima viena priežastis – per didelė laikoma bendra eksploatacijos kaina (47 proc.). Toliau rikiuojasi nepakankama įkrovimo infrastruktūra (27 proc.) ir ilgų kelionių įpročiai, tai yra ribotas nuvažiuojamas atstumas (26 proc.).
Bet ar problema tikrai pačiame automobilyje? Panašu, kad ne. Tik 7 proc. Vokietijos apklaustųjų vertina šalies įkrovimo tinklą kaip pakankamą. Būtent nepatikimas įkrovimas pakeliui, o ne pati baterija, dažniausiai ir pakerta pasitikėjimą. Prie to prisideda ir aukšti lūkesčiai: vokiečiai norėtų vidutiniškai 500 km atstumo vienu įkrovimu, kai pasaulinis vidurkis – 469 km. Neturinčių elektromobilio susidomėjimas per pastaruosius dvejus metus taip pat sumažėjo – nuo 34 proc. 2022-ųjų pabaigoje iki 29 proc. dabar.
O kaip tai atrodo Lietuvoje
Įdomiausia, kad tos pačios trys priežastys – kaina, įkrovimas ir atstumas – Lietuvoje atrodo panašiai, tik su savais niuansais.
Kainos klausimą valstybė bando švelninti. 2026 m. APVA subsidija fiziniams asmenims siekia iki 5 000 eurų už naują baterinį elektromobilį ir iki 2 000 eurų už naudotą, o taršos mokestis tokiam automobiliui – 0 eurų. Tai reali paspirtis ten, kur vokiečių pirkėją labiausiai gąsdina bendra kaina.
Su įkrovimu istorija sudėtingesnė. 2026 m. liepos pabaigoje Lietuvoje veikė daugiau kaip 5,5 tūkst. viešų įkrovimo prieigų – beveik tiek, kiek dalis planų numatė turėti gerokai vėliau. Bet, kaip ir Vokietijoje, bendras skaičius mažai pasako apie tai, ar stotelė bus ten, kur jos reikia. Regiono vairuotojui rūpi ne šalies statistika, o konkretus maršrutas. Subsidija padeda nusipirkti. Bet neįkrauna už tave.
Sunku nepastebėti, kad Lietuva čia turi pranašumą, kurio Vokietijos apklaustieji pasigenda – aiškesnę kainos naudą pirkant. Tačiau iki 2030 m. planuojamas 60 tūkst. prieigų tinklas turės ne tik atsirasti popieriuje, bet ir realiai veikti pakeliui, kad ta nauda nevirstų nusivylimu ties pirma neveikiančia stotele.
Ką tai reiškia rinkai
24 proc. – tai mažiau vertinimas apie technologiją ir daugiau nuoroda, kur perėjimas stringa kasdienybėje: juntamos eksploatacijos išlaidos, nepatikimas įkrovimas ir aukšti atstumo lūkesčiai. Redakcijos vertinimu, elektromobilių ateitį lems ne tik nauji modeliai autosalonuose, bet ir tai, ar vairuotojas galės ramiai nuvažiuoti iš Vilniaus į pajūrį nesukdamas galvos, kur ir ar spės įkrauti. Kol šio „buferio” nėra, kito automobilio pasirinkimas daugeliui liks atviras.
