Vidutinio greičio matavimo ruožai nėra amžini – ir jų dingimas iš įprasto kelio dar nėra gera žinia vairuotojui. Kamera, nuimta vienoje atkarpoje, retai keliauja į sandėlį. Ji persikelia ten, kur avarijų daugiau. Kaimyninėje Lenkijoje ką tik paskelbta, kad vidutinio greičio kontrolė naikinama trijose kelių atkarpose, o įranga keliama į dvi ilgas automagistralės dalis ir į greitkelio ruožą, kuriame dėl darbų galioja 70 km/h apribojimas. Lietuvoje vyksta tas pats procesas, tik gerokai tyliau.
Kodėl matuokliai keliauja iš vienos vietos į kitą
Stacionari greičio kontrolė turi keistą savybę: kuo geriau ji veikia, tuo mažiau jos toje vietoje reikia. Kai ruože avarijų skaičius nukrenta, įrenginys pradeda dirbti ne saugumui, o statistikai. Todėl tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje atsisakoma principo „pastatėme ir pamiršome“.
Lietuvoje vidutinio greičio matuokliai pagal galiojančią tvarką turi veikti tose atkarpose, kuriose per pastaruosius ketverius metus užfiksuoti bent keturi eismo įvykiai ir bent du iš jų kilo dėl greičio ar netinkamai pasirinkto važiavimo greičio. Neatitinka kriterijų – ruožas gali būti sutrumpintas, suskaidytas į dalis arba panaikintas visai.
Lietuvoje vidutinio greičio matavimo ruožai irgi kraustosi
„Via Lietuva“ duomenimis, valstybinės reikšmės keliuose veikia 134 vidutinio greičio matavimo sistemos ir 78 momentiniai greičio matuokliai. Tinklo plėtra 2025 m. buvo sustabdyta – dabar dirbama ne su kiekiu, o su vietomis. „Automatinės greičio kontrolės įrenginių vietos kai kuriais atvejais koreguotos atsižvelgiant į pasikeitusias eismo saugos aplinkybes“, – teigia „Via Lietuva“ atstovas Vytenis Radžiūnas.
Reidasofficial.lt redakcija peržiūrėjo viešai skelbiamą matuoklių vietų sąrašą: jis nėra įšaldytas dokumentas, o keičiamas pagal eismo įvykių analizę. Bet ar vairuotojo atmintis atsinaujina taip pat greitai? Žemėlapyje atkarpa viena. Vairuotojo galvoje – ta, kuri ten buvo prieš trejus metus.
Vienas dalykas nesikeičia: pagal KET prieš kiekvieną automatinės kontrolės ruožą turi stovėti kelio ženklas Nr. 636 „Automatinė eismo kontrolė“. Įsiminti matuoklių vietų nebūtina – pakanka skaityti ženklus.
Ką sako taisyklės ir kiek kainuoja apsirikimas
KET 131.1 punktas lengviesiems automobiliams leidžia automagistralėse balandžio–spalio mėnesiais važiuoti ne didesniu kaip 130 km/h greičiu, o lapkričio–kovo mėnesiais – 110 km/h. Greitkeliuose atitinkamai 120 ir 110 km/h, keliuose su asfalto ar betono danga – 90 km/h. Jei ženklai greitį sumažina, galioja ženklai (KET 132 p.) – būtent todėl kelio darbų ruožai tampa dažniausia netikėtų baudų vieta.
Pagal ANK 416 straipsnį greičio viršijimas kainuoja taip:
- iki 10 km/h – įspėjimas;
- daugiau kaip 10, bet ne daugiau kaip 20 km/h – nuo 12 iki 30 eurų;
- daugiau kaip 20, bet ne daugiau kaip 30 km/h – nuo 30 iki 90 eurų;
- daugiau kaip 30, bet ne daugiau kaip 40 km/h – nuo 120 iki 170 eurų;
- daugiau kaip 40, bet ne daugiau kaip 50 km/h – nuo 170 iki 230 eurų;
- daugiau kaip 50 km/h – nuo 450 iki 550 eurų ir privalomas teisės vairuoti atėmimas nuo vieno iki šešių mėnesių.
Vidutinio greičio sistema skaičiuoja ne vieną momentą, o visą atkarpą. Pristabdymas prieš antrąją kamerą čia nieko nekeičia – skaičiuojamas nuvažiuotas atstumas ir laikas.
Mastas nedviprasmiškas: 2025 m. automatinė kontrolė šalyje užfiksavo daugiau kaip 420 tūkst. greičio viršijimo atvejų. Sunku nepastebėti, kad įrenginių perkėlimas be aiškiai ir laiku paskelbto atnaujinto sąrašo duoda tik pusę galimos naudos – vairuotojas sužino apie pokytį tada, kai gauna kvitą.
Senas matuoklių žemėlapis sensta greičiau nei įprotis
Ruožuose, kuriuose įdiegta vidutinio greičio kontrolė, eismo įvykių skaičius per metus sumažėjo nuo maždaug 55 iki 32 – beveik 40 proc. Tai vienintelis skaičius, paaiškinantis, kodėl nuimta įranga nekeliauja į sandėlį. Ji keliauja į kitą kelią – ir beveik visada į tą, kuriame avarijų daugiau nei ten, kur jos ką tik neliko.
