Jungtinėje Karalystėje kelis milijonus tarnybinius automobilius vairuojančių darbuotojų nuo rugsėjo laukia atnaujinti kilometražo kompensacijos tarifai. Mokesčių institucija HMRC juos peržiūri kas ketvirtį, o naujausias birželio atnaujinimas jau pakėlė beveik visas normas — didžiausio variklio benzininiam automobiliui tarifas šoktelėjo nuo 22 iki 26 pensų už mylią.
Skamba techniškai ir toli nuo Lietuvos. Bet kilometražo kompensacija tarnybiniam automobiliui yra tema, aktuali ir čia — tik sistema veikia visiškai kitaip, nei britiškoji.
Kaip veikia JK sistema
HMRC Advisory Fuel Rates — tai fiksuoti pensų-už-mylią tarifai, kuriuos darbdaviai naudoja atlygindami darbuotojams degalų sąnaudas už verslo keliones tarnybiniu automobiliu arba išsiieškodami iš darbuotojo degalų kainą už asmenines keliones tuo pačiu automobiliu. Tarifai priklauso nuo variklio tipo ir darbo tūrio, peržiūrimi keturis kartus per metus — kovo, birželio, rugsėjo ir gruodžio 1 dienomis.
Nuo birželio 1 d. elektromobilių tarifas liko nepakitęs — 7 pensai už mylią kraunant namuose, 15 pensų viešose stotelėse. Svarbiausia: jei darbdavys moka ne daugiau nei nustatytą tarifą, jokio mokesčio už tai nekyla nei darbuotojui, nei įmonei. Sistema veikia be pagrindimo kvitais — pakanka nuvažiuotų mylių skaičiaus.
Kur slypi dažniausia klaida — ir kodėl ji svarbi Lietuvoje
Britanijos finansų ekspertas Joe Lytwyn atkreipia dėmesį į paplitusį nesusipratimą: daugelis mano, kad šie tarifai galioja visiems, kas naudoja automobilį darbe. Iš tikrųjų jie taikomi tik tarnybiniams automobiliams — darbuotojams, naudojantiems nuosavą transportą, taikoma visai kita, kelis kartus didesnė norma (55 pensai už mylią).
Ar tai pažįstama Lietuvos vairuotojui? Iš dalies taip — tik pati logika apversta. Pagal Lietuvoje galiojančią komandiruočių kompensacijų tvarką, degalų išmoka skaičiuojama pagal normą 100 kilometrų, tačiau VMI reikalauja ne tik nuvažiuoto atstumo fiksavimo, bet ir realių degalų įsigijimo dokumentų. Fiksuoto tarifo be kvitų, kaip JK, čia nėra.
Tarnybinis automobilis Lietuvoje — kitokia mokesčių logika
Jei darbuotojas Lietuvoje tarnybinį automobilį naudoja tik darbo reikmėms ir kelionėms į darbą bei iš jo, VMI to pajamomis natūra nelaiko. Bet vos tik automobilis panaudojamas asmeniniais tikslais, darbdavys privalo skaičiuoti pajamas natūra — 0,75 proc. automobilio rinkos vertės per mėnesį, jei apmokami ir degalai, arba 0,70 proc., jei ne.
Skaičius atrodo nedidelis, bet susumuoja greitai. 50 000 eurų vertės automobiliui su apmokamais degalais tai reiškia 375 eurus pajamų natūra per mėnesį — ir nuo šios sumos skaičiuojamas GPM bei „Sodros“ įmokos. Per metus tai jau 4 500 eurų apmokestinamos sumos.
O jei naudojamas asmeninis, ne tarnybinis automobilis? Tuomet kompensacija gali būti visai neapmokestinama, bet tik su sąlyga — įmonė privalo turėti vidaus taisykles, aiškiai apibrėžiančias kompensacijų skaičiavimo tvarką. Be jų kompensacija automatiškai traktuojama kaip darbo užmokestis su visais mokesčiais.
Kodėl skirtumas svarbus
JK sistema paremta pasitikėjimu skaičiais — nustatytas tarifas, aiškus mylių žurnalas, jokių kvitų. Lietuvos sistema reikalauja įrodymų kiekvienam eurui. Vairuotojas, dirbantis pagal britišką logiką ir tikintis, kad Lietuvoje užteks tik atstumo žurnalo, gali nustebti, kai VMI patikros metu paprašys degalų pirkimo dokumentų.
Faktas, kad viena sistema remiasi pasitikėjimu, o kita — popieriais, verčia susimąstyti, kiek administracinės naštos tenka tiems, kurie tiesiog nori sąžiningai gauti kompensaciją už darbo keliones.
Ką verta pasitikrinti
Nepriklausomai nuo to, kur dirbate ar keliaujate, kelios taisyklės universalios: fiksuokite kiekvieną verslo kelionę, atskirkite ją nuo asmeninės, ir saugokite visus dokumentus, susijusius su degalų ar kilometražo kompensacija. Lietuvoje, skirtingai nei JK, be kvitų kompensacija dažnai tampa apmokestinamu darbo užmokesčiu — ir tai gali kainuoti gerokai brangiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
