Išgirdę apie mirtiną avariją, dauguma iš mūsų įsivaizduoja tą patį vaizdinį – piratą, lekiantį 180 km/h per gyvenvietę, ar girtą vairuotoją, spjaunantį į visas taisykles. Bet tokie atvejai – tik nedidelė dalis visų tragiškų avarijų. Dauguma jų nutinka su visiškai paprastais, niekuo neišsiskiriančiais vairuotojais, kurie tiesiog darė tai, ką dažnas iš mūsų laiko „normaliu” elgesiu už vairo.
Užtenka akimirkos neatidumo. Reguliuojant radiją, atsisukant į vaikus galinėje sėdynėje, šiek tiek viršijant greitį, prikibus prie priekyje važiuojančio automobilio bamperio, lenkiant per ištisinę liniją, sėdant prie vairo pavargus ar sekant telefono ekraną. Dalykus, kuriuos matome kasdien ir kurie mums patiems atrodo visai nekalti – nes juos darome nuolat, ir dažniausiai nieko blogo neatsitinka.
Bet kartais atsitinka. Ir tai net nebūtinai jūsų kaltė – gali užtekti, kad pėsčiasis žengtų į perėją nepasižiūrėjęs vairuotojui į akis, kad motoroleris bandytų spėti per sankryžą dar geltona šviesa, kad priekyje važiuojantis automobilis netikėtai stabtelėtų, ar kad motociklininkas iš pagrindinio kelio atlėktų greičiau, nei tikėjotės sukdami iš šalutinio.
Ką rodo skaičiai Lietuvoje
Šiemet, per pirmuosius septynis mėnesius, Lietuvos keliuose žuvo 63 žmonės – 16 proc. mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai, kai žuvo 75. Geras rezultatas, bet sužeistųjų skaičius vis tiek išaugo iki 1813 (0,6 proc. daugiau), o eismo įvykių, apie kuriuos privaloma pranešti, užfiksuota 1594 – 2,7 proc. daugiau nei praėjusiais metais.
Ir svarbiausia – pagrindinės sunkių avarijų priežastys Lietuvoje metai iš metų kartojasi tos pačios: nesuteikta pirmenybė, netinkamai pasirinktas ar per didelis greitis, įvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą, lenkimo taisyklių pažeidimai. Tai ne egzotiški, retai pasitaikantys nusižengimai – tai tie patys dalykai, kuriuos daugelis vairuotojų daro reguliariai, tikėdamiesi, kad šįkart praeis be pasekmių.
Atsiranda ir naujų rizikos židinių. Elektrinių paspirtukų vairuotojų, patyrusių sužalojimus, per metus padaugėjo net 65 proc. – nuo 77 iki 127. Daugiau nei pusė nukentėjusiųjų – nepilnamečiai. Vaikų, nukentėjusių eismo įvykiuose, skaičius išaugo 4 proc. (nuo 387 iki 403), o frontalinių susidūrimų – 24 proc., iš jų su motociklais – net 2,7 karto daugiau.
Kodėl „darau tai visi” nėra pateisinimas
Panašios logikos laikosi ir Čekijoje šiuo metu startavusi draudikų prevencinė kampanija „Normalus vairavimas žudo”, primenanti, kad būtent kasdienis, niekam neišsiskiriantis, „visų daromas” elgesys už vairo slepia didžiausią pavojų. Kampanijos esmė paprasta: kai pažeidimą daro beveik visi, mes nustojame jį laikyti pavojingu – nors statistika rodo priešingai. „Vieną kartą man pavyko”, „turiu gerus stabdžius”, „aš tai kontroliuoju” – tokie pasiteisinimai gali veikti tūkstantį kartų, bet užtenka vienos akimirkos, kai nepavyksta.
Su tuo, kad kažką sunkiai sužeidėte ar net užmušėte, reikės gyventi visą likusį gyvenimą – net jei formaliai avarijos priežastis buvo ne vien jūsų. Todėl verta bent kartą per kelionę stabtelėti ir paklausti savęs: ar tikrai skiriu pakankamai dėmesio kelyje, ar tik važiuoju iš įpročio?