Prancūzų verslininko Adrieno Lelièvre’o sumanymas – „Pi-Pop“ elektroninis dviratis, kuriame energija kaupiama naudojant superkondensatorių, o ne akumuliatorių.
Jei kasdien važinėti dviračiu jums per didelis iššūkis, galite rinktis el. dviratį. Problema yra ta, kad akumuliatorių gamybai sunaudojama daug gamtinių išteklių, pavyzdžiui, ličio ar retųjų žemių elementų, kuriems išgauti reikia didelių ir dažnai aplinkai kenksmingų kasybos procedūrų.
Tačiau prancūzų verslininkas Adrienas Lelièvre’as sukūrė novatorišką, tvarų sprendimą.
Įrengtas superkondensatorius
Išradėjas, turintis elektroniko išsilavinimą, sukūrė ir užpatentavo elektroninį dviratį „Pi-Pop“, kuriame naudojamos ne ličio baterijos, o superkondensatoriai.
„Sistema įkraunama, kai važiuoti lengva, o kai dviratis stabdo – dėl variklio stabdymo – energija atiduodama, kai jos reikia“, – „Euronews Next“ sakė Lelièvre’as, dviratį sukūrusios bendrovės STEE direktorius.
Paprastai tariant, superkondensatorius veikia kaupdamas energiją elektrostatiniu būdu, t. y. per lėtai judantį krūvį. Tuo tarpu ličio akumuliatoriuje energija kaupiama vykstant cheminei reakcijai. Kitaip tariant, superkondensatorius gali labai greitai sukaupti ir išleisti energiją, kai jos reikia. Dviračio atveju tai reiškia, kad energija kaupiama, kai žmogus mina pedalus arba stabdo, ir naudojama sunkesniems veiksmams, pavyzdžiui, iš naujo įsibėgėjant arba važiuojant į kalną.
Lelievre’o skaičiavimais, dviračio superkondensatorių teikiamos pagalbos dviratininkui užtenka 50 m aukščio pakilimui, jei prieš tai jis įkraunamas lygumoje, todėl dviratis tinkamas važiuoti maždaug 80 proc. Europos miestų.
Pati superkondensatoriaus sąvoka nėra naujovė – pirmieji superkondensatoriai buvo pagaminti praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Šiandien jie naudojami fotovoltinėse sistemose (pavyzdžiui, saulės baterijose), skaitmeniniuose fotoaparatuose ir kai kuriose hibridinėse ar elektrinėse transporto priemonėse, siekiant pagerinti jų veikimą. Lelièvre’ui buvo prasminga šią technologiją panaudoti dviračiuose.
Gaminant dviratį nenaudojamos retųjų žemių medžiagos, nes superkondensatoriai gaminami iš anglies, laidaus polimero, aliuminio folijos ir celiuliozės – medžiagų, kurių perdirbimo procesai jau egzistuoja. Taip pat nereikia laukti, kol dviratis bus įkrautas – tai dar vienas privalumas, palyginti su klasikiniais el. dviračiais. Įmonė taip pat teigia, kad superkondensatoriaus tarnavimo laikas yra 10-15 metų, palyginti su penkeriais ar šešeriais ličio baterijos metais.
Šiuo metu trečios kartos dviratis surenkamas Orleane. Lelièvre’ui, kurio karjera prasidėjo Prancūzijos elektronikos pramonėje, buvo svarbu, kad dviratis būtų gaminamas jo gimtojoje Prancūzijoje.
„Manau, kad negalėsime diegti naujovių, jei prarasime gamybos kontrolę“, – sakė jis. „Kai kalbame apie tvarų vystymąsi, ekologinį ir energetinį perėjimą, turime užtikrinti darbo vietas“, – pridūrė Lelijevras, kurio įmonėje dirba 25 darbuotojai.
Šiuo metu „Pi-Pop“ per mėnesį pagamina 100 dviračių. Ateityje bendrovė siekia iki 2024 m. pagaminti tūkstantį dviračių per mėnesį. Lelièvre’as taip pat turi europinių ambicijų.
„2025 m. norime orientuotis į Europos rinką, šiuo metu tariamės dėl galimo lėšų pritraukimo“, – sakė jis. Įveikti šį įšūkį bendrovei galėtų būti didžiulė galimybė, nes, ES duomenų agentūros „Eurostat“ duomenimis, ES importavo 1,2 mln. el. dviračių ir 5,2 mln. neelektrinių dviračių (penkis kartus daugiau nei eksportavo).