„YouTube” kanalas „Garbage Time” atliko eksperimentą, kurio tikrai nereikėtų kartoti: išpylė aušinimo skystį iš automobilio ir į sistemą supylė kelis litrus „Pepsi”. Variklis užvedė, temperatūra pakilo iki darbinės, automobilis išvažiavo į kelią.
Niekas nesprogo. Garai iš po variklio dangčio nekilo. Temperatūros rodyklė nejudėjo į raudoną zoną.
Kaip tai įmanoma? Atsakymas paprastas – gazuotas gėrimas sudarytas iš maždaug 90 proc. vandens, o aušinimo sistema vandenį toleruoja. Bent jau trumpam.
Kas nutiko su „Proton” varikliu
Eksperimentui panaudotas malaizietiškas biudžetinis sedanas „Proton S16″ su 1,6 litro keturcilindriu varikliu. Prieš užvesdami variklį, „YouTube” autoriai svarstė, kas gali nutikti: gėrime esantis cukrus gali virsti lipnia mase ir užkimšti radiatorių, o rūgštingumas – sukelti vidinių komponentų koroziją.
Praktikoje – variklis dirbo tuščiąja eiga, kol įsijungė radiatoriaus ventiliatoriai, po to automobilis išvažiavo į gatvę. Jokių dramatiškų pasekmių, bent jau per kelias valandas.
Bet tai nereiškia, kad „Pepsi” ar bet koks kitas skystis gali pakeisti aušinimo skystį.
Kodėl vanduo – ne išeitis
Vanduo puikiai atlieka pagrindinę funkciją: perneša šilumą nuo variklio į radiatorių. Tačiau jis neapsaugo sistemos nuo korozijos, nepadidina virimo temperatūros karštą vasaros dieną ir, svarbiausia, užšąla žiemą.
Aušinimo skystis – tai demineralizuoto vandens ir glikolio mišinys su antikorozinių priedų paketu. Priklausomai nuo variklio konstrukcijos ir sistemoje naudojamų medžiagų, gamintojai rekomenduoja skirtingus skysčių tipus:
- IAT (Inorganic Acid Technology) – senesnių automobilių varikliams
- OAT (Organic Acid Technology) – naujesniems varikliams su aliumininiais komponentais
- HOAT (Hybrid Organic Acid Technology) – hibridinis variantas
Netinkamo tipo skystis gali sukelti želatiniškų nuosėdų formavimąsi, kurios užkemša radiatoriaus kanalus ir žarnas. Tinkamas tipas nurodytas automobilio eksploatavimo instrukcijoje.
Vienkartinis papildymas vandeniu – galima, sisteminga praktika – ne
Avarinėje situacijoje, kai skysčio lygis nukrito, o artimiausias servisas toli, papildyti nedideliu kiekiu vandens galima. Nieko baisaus neatsitiks.
Problema prasideda, kai tai tampa įpročiu. Sistemingai skiedžiant aušinimo skystį vandeniu, prarandamos antikorozinės ir apsaugos nuo užšalimo savybės. Žiemą tai reiškia riziką, kad radiatorius trūks, o žarnos plyš nuo viduje susidariusio ledo.
Kada keisti aušinimo skystį
Standartinė rekomendacija – kas 50 tūkst. km arba kas dvejus metus, priklausomai nuo to, kas įvyksta anksčiau. Kai kurie gamintojai naudoja ilgaamžius skysčius, kurie tarnauja iki 240 tūkst. km arba penkerius metus.
Konkretus intervalas priklauso nuo automobilio – informacija pateikta eksploatavimo instrukcijoje arba serviso knygelėje. Lietuvos sąlygomis, kai žiemos temperatūros reguliariai nukrenta žemiau –15 °C, skysčio būklė tampa ypač svarbi.
Ko galime pasimokyti iš „Pepsi” eksperimento
Variklis išgyveno ne todėl, kad „Pepsi” – tinkamas aušinimo skystis, o todėl, kad gazuotas gėrimas iš esmės yra vanduo su priedais. Trumpalaikis važiavimas neparodė ilgalaikio poveikio – korozija, nuosėdos ir užšalimas pasireiškia ne per valandas, o per mėnesius.
Tai geras priminimas: aušinimo sistema atrodo paprasta, bet jos priežiūra turi konkrečias taisykles. Jų nepaisymas gali kainuoti gerokai daugiau nei butelis tinkamo skysčio.
