Gegužės 20 dieną Seimo Asmenų su negalia teisių komisija posėdžiavo dėl klausimo, kuris formaliai skamba biurokratiškai, bet praktiškai liečia šimtus žmonių: kodėl asmenys su negalia negali laikyti vairavimo egzamino taip pat, kaip visi kiti? Paaiškėjo, kad problema yra ir struktūrinė, ir finansinė — ir sprendimo artimiausioje ateityje nematyti.
Kur slypi problema
Standartinis B kategorijos vairavimo egzaminas Regitroje vyksta paprastai: kandidatas ateina, gauna Regitros automobilį ir važiuoja su egzaminuotoju. Taip yra visiems. Išskyrus asmenis su judėjimo negalia — jiems Regitra pritaikytų automobilių neturi.
Tai reiškia, kad žmogus su negalia, norintis gauti vairuotojo pažymėjimą, privalo arba turėti savo pritaikytą automobilį, arba rasti tokį automobilį iš išorės. Valakupių reabilitacijos centras turi tokių automobilių ir gali juos atgabenti į regionus — bet Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba posėdyje atkreipė dėmesį į svarbų niuansą: šio centro finansavimas yra nestabilus, projektinis. Tai reiškia, kad paslauga egzistuoja, kol egzistuoja projektas — bet ne ilgiau.
Regitra: 51 pritaikymo tipas ir ekonomikos problema
Regitra posėdyje pateikė argumentą, kurį sunku atmesti: asmenų su negalia reikia 51 skirtingų pritaikymo tipų automobilių. Vieno universalaus automobilio, tinkančio visiems, nėra. Ir kadangi tokių egzaminų laikytojų yra mažai, kiekvienas pritaikytas automobilis būtų naudojamas labai retai — tai daro investiciją ekonomiškai neefektyvia.
Tai racionalus argumentas. Bet jis reiškia, kad žmogaus galimybė gauti vairuotojo pažymėjimą priklauso nuo to, ar jis turi savo pritaikytą automobilį — o tai daugeliui yra finansiškai nepasiekiama riba net prieš egzaminą.
Regitra taip pat informavo, kad didėja asmenų, laikančių egzaminą su savo pritaikyta transporto priemone, skaičius — ir kad yra svarstoma galimybė turėti automobilį su įmontuojama bei išmontuojama įranga, kuri leistų prisitaikyti prie skirtingų poreikių.
Kas keičiasi ir ko trūksta
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija posėdyje pranešė apie planuojamus kompensacijų pokyčius. Pagal juos būtų galima kompensuoti automobilio pritaikymo išlaidas net jei pritaikymas atliktas dar prieš oficialų poreikio nustatymą — tai pašalina biurokratinę kliūtį, su kuria susidūrė dalis žmonių. Taip pat numatoma leisti kompensaciją skirti keliems savininkams, ne tik vienam.
Tai žingsnis į priekį. Bet jis sprendžia kompensavimo klausimą — ne egzaminavimo prieinamumo klausimą. Žmogus vis tiek turi pirmiausia įsigyti ar pritaikyti automobilį, o tik tada tikėtis kompensacijos dalies.
Ką tai reiškia praktiškai
Komisijos pirmininkė Indrė Kižienė posėdyje pabrėžė, kad institucijos jau deda pastangas — bet vienodos galimybės turi būti užtikrintos visoje Lietuvoje, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ar negalios pobūdžio. Šiuo metu situacija regionuose yra blogesnė nei Vilniuje: Valakupių centro automobiliai į regionus gabenami, bet tai nėra sistemingas sprendimas.
Redakcijos vertinimu, ši situacija atskleidžia gilesnę problemą: sistema sukurta standartiniam vartotojui, o išimtys sprendžiamos projektais ir kompensacijomis, o ne struktūriniu prieinamumu. Kitose ES šalyse — pavyzdžiui, Vokietijoje ir Nyderlanduose — egzaminų centrai privalo užtikrinti pritaikytų automobilių prieinamumą. Lietuvoje ši pareiga kol kas formalizuota nebuvo, nors Socialinės apsaugos ministerija posėdyje paminėjo, kad tai tikslinga svarstyti. Svarstyti — ir įgyvendinti yra du skirtingi veiksmai.
