Pavyzdys. Vieną populiariausių „Škoda Fabia II“ versijų su 1,2 litro trijų cilindrų varikliu vargu ar galima pavadinti greičio demonu. Tai pripažįsta net pats gamintojas, teigdamas, kad automobilis iki 100 km/val. ribos įsibėgėja per 16,5 sekundės, o jo maksimalus greitis siekia apie 160 km/h. Ir tame nebūtų nieko keisto, jei ne viena detalė. Spidometro skalė baigiasi ties 240 km/h, t. y. maždaug trečdaliu daugiau, nei automobilis gali pasiekti. Tad kodėl tokia plati skalė?
Greičio skaitymo patogumas
Analoginiai greičio matuokliai paprastai turi apskritimo, jo dalies arba puslankio formos ciferblatą. Būtent ši forma yra vienas iš veiksnių, lemiančių tokią, o ne kitokią skalę. Vidutinis automobilio greitis užmiestyje, priklausomai nuo kelio tipo, paprastai būna nuo 80 iki 130 km/val. Būtent šios reikšmės dedamos ciferblato viršuje, kad būtų patogu į jas žiūrėti ir kontroliuoti greitį. Toks „lengvas“ rodmenų nuskaitymas skirtas saugumui ir vairavimo patogumui didinti.
Išlaidos ir suvienodinimas
Antroji priežastis, ne mažiau svarbi, tačiau ne vairuotojo, o gamintojo požiūriu, yra suvienodinimas, taigi ir taupymas. Jei kiekvienoje to paties modelio variklio ar pavaros versijoje būtų sumontuoti greičio matuokliai, pritaikyti pagal jų faktines charakteristikas, tektų gaminti bent kelis variantus, o tai turėtų neigiamos įtakos sąnaudoms, taigi ir kainai. Gaminant masinius automobilius, net kelios dešimtys euro centų už vienetą sukeltų dideles sąnaudas.
Kai kurie gamintojai, siekdami sutaupyti, ne tik standartizuoja artimų versijų matuoklius, bet ir žengia dar toliau ir visuose modeliuose montuoja visiškai vienodus tachometrų ciferblatus, pvz., „Dacia“, kurios automobiliuose rasite vienodus ciferblatus, nesvarbu, ar tai benzininis, ar dyzelinis automobilis. Jie net neturi raudono lauko (angl. redline).
Pirkimo estetika
Yra dar viena priežastis, su kuria sunku nesutikti, nors tikriausiai niekas to oficialiai nepripažins (yra gamintojų, kurie šiuo keliu nesileidžia). Visa tai susiję su rinkodara. Spidometras, kurio skalė baigiasi ties 240 km per valandą riba, potencialaus pirkėjo akyse atrodo daug geriau nei tas, kurio skalė baigiasi ties 160 ar 180 km per valandą riba.
Didelis greitis skalės pabaigoje – ne visur
Nors ir patraukli, ši procedūra taikoma ne visiems – daugiausia Europos gamintojams, tačiau ne visiems. Ne visur rasite automobilių su tokiais dideliais greičio diapazonais. Pavyzdžiui, Japonijos rinkoje rasite beveik išimtinai tik automobilius su spidometrais, sukalibruotais iki 180 km/val.
Tai lemia keli veiksniai. Pirma, Japonijos gamintojai, vadovaudamiesi „džentelmenišku susitarimu“ (dėl kelių eismo saugumo), nustatė 180 km/val. maksimalų leistiną greitį. Tokiuose automobiliuose naudojami specialūs blokavimo įtaisai, kurie neleidžia važiuoti greičiau.
Būtent pagal šią vertę kalibruojami vietos rinkoje parduodamų automobilių greičio matuokliai. Tačiau šių automobilių ciferblatai šiek tiek skiriasi nuo Europos automobilių ciferblatų, todėl nėra „tuščiavidurio efekto“, kuris atsirastų, jei skalė būtų tiesiog „nupjauta“.
Beje, didžiausio greičio užraktai nėra tik Japonijos rinkos sritis. Europos gamintojai yra sudarę neoficialų susitarimą, pagal kurį didžiausias greitis ribojamas iki 250 km per valandą, nors tokių automobilių greičio matuokliai gali būti sukalibruoti ir didesniam greičiui.
Tokį apribojimą įvedė ir „Volvo“. Ši markė nustatė, kad didžiausias jos automobilių greitis yra 180 km per valandą. Čia skaitmeniniuose indikatoriuose rodomas didžiausias greitis yra 200 km per valandą – nedaug daugiau, nei automobilis gali pasiekti. Gali būti, kad „200“ skaičius pasirinktas dėl to, kad jis yra „apvalus“ ir tiesiog gerai atrodo ant ciferblatų.
Netrukus po švedų prekės ženklo sekė „Renault“ ir „Dacia“. Taip pat svarstoma galimybė panašius sprendimus įdiegti Europoje.
