Pardavėjas rodo švarų saloną, tvarkingus dažus, sklandžiai dirbantį variklį. Viskas atrodo idealu – ir mechaniškai „Toyota Auris“ iš tiesų yra viena patikimiausių savo klasės. Bet yra viena detalė, slypinti po automobiliu, dėl kurios Auris savininkai dažniausiai vėliau gailisi. Ir būtent jos pardavėjai retai paminės.
Kodėl Auris laikomas beveik nepriekaištingu
Pagal TÜV, ADAC ir „What Car?“ patikimumo ataskaitas, „Toyota Auris“ nuosekliai atsiduria tarp patikimiausių kompaktinės klasės automobilių. Variklis, pavarų dėžė, stabdžiai – viskas tarnauja gerokai ilgiau nei vidutiniškai rinkoje, o daugelis sistemų be didesnio įsikišimo įveikia 200 000 km ir daugiau.
Antrosios kartos „Auris“ (E180, 2012–2018 m.) šią reputaciją tik sustiprino – tiek 1.6 benzininis, tiek 1.8 hibridinis variantas garsėja mažomis alyvos sąnaudomis ir retais gedimais. Mechanikai tokį automobilį dažnai vadina „nusipirk ir pamiršk“ tipo mašina, idealiai tinkančia kasdieniam važinėjimui į darbą ir atgal.
Pirmoji karta (E150, 2007–2012 m.) mechaniškai taip pat patikima, bet turi kiek daugiau su amžiumi susijusių smulkmenų – ypač senstančią pakabą ir dažnesnius klimato sistemos rūpesčius. Renkantis tarp kartų, E180 dažniausiai yra saugesnis pasirinkimas, jei biudžetas leidžia.
Detalė, dėl kurios savininkai vėliau gailisi
Nepaisant puikaus mechaninio patikimumo, „Auris“ turi vieną gerai žinomą silpnybę – galinio pakabinamojo rėmo (angl. subframe) ir pakabos komponentų koroziją. Ir būtent Lietuvoje ši problema iškyla greičiau nei šiltesnio klimato šalyse, nes žiemą keliai gausiai barstomi druska.
Kodėl tai tampa didžiausiu gailesčiu? Todėl, kad problema nepastebima. Dažai ant matomų kėbulo paviršių paprastai laikosi puikiai, todėl pirkėjas, apžiūrėjęs automobilį iš šono, nemato jokių pavojaus ženklų. Rūdys tuo metu ramiai plinta apačioje – ant galinių sijų, pakabos traukių ir rėmo, kur niekas nežiūri. Simptomai pasirodo vėlai: paviršinės rūdys po 6–8 metų, o vėliau – girgždėjimas, bilsmas pervažiuojant nelygumus ar net metalo nuovargis senesniuose, ypač iš Skandinavijos importuotuose egzemplioriuose.
Blogiausias scenarijus – kai surūdijęs pakabinamasis rėmas nebepraeina techninės apžiūros arba tampa nesaugus, o jo keitimas kainuoja kelis šimtus eurų vien už dalį, plius darbas. Automobilis, pirktas kaip „nerūpestingas ir patikimas“, staiga pareikalauja rimtos investicijos – būtent todėl toks pirkimas ir baigiasi gailesčiu.
Hibridinė versija – dar patikimesnė, bet ne be niuansų
Hibridinis 1.8 variantas (VVT-i benzininis plius elektros variklis) dalijasi komponentais su „Toyota Prius“, o tokios sistemos garsėja gebėjimu įveikti daugiau nei 300 000 km su minimaliu nusidėvėjimu. Regeneracinis stabdymas mažina stabdžių dėvėjimąsi, elektros variklio komponentai genda retai, o hibridinės baterijos dažnai išlaiko iki 10 metų su apie 80 proc. talpos.
Vis dėlto perkant hibridą verta atsiminti keletą dalykų. Pirma, ta pati pakabinamojo rėmo korozijos rizika galioja ir hibridui – variklio tipas jos nepanaikina. Antra, senstančios hibridinės baterijos keitimas ar atnaujinimas gali būti brangus, todėl verta pasidomėti baterijos būkle (dalis servisų tai gali įvertinti diagnostikos metu). Trečia, hibridui vis tiek reikia įprastos priežiūros – aušinimo skysčio, stabdžių, padangų.
Ką būtinai patikrinti prieš perkant
Ieškant naudoto „Auris“, ypač 2012–2017 m., apžiūra ant keltuvo yra ne rekomendacija, o būtinybė. Prieš perkant verta patikrinti kelis dalykus:
- Galinio pakabinamojo rėmo ir pakabos traukių koroziją – geriausia iš apačios, ant keltuvo, ne vien pažiūrėjus per ratų arką.
- CVT pavarų dėžės veikimą – bet koks cypimas, trūkčiojimas ar vėluojantis greitėjimas yra blogas ženklas.
- Klimato kontrolės režimus ir ventiliatoriaus greičius – ypač E150 kartoje pasitaiko ventiliatoriaus variklio ar oro jutiklio bėdų.
- Serviso istoriją, patvirtinančią, ar laiku keista CVT alyva (verta kas 60 000–80 000 km, bet dažnai nepelnytai ignoruojama).
Jei automobilis jau turi papildomą antikorozinę apsaugą apačioje ir dokumentuotą serviso istoriją – tai stiprus pliusas. Jei tokios apsaugos nėra, verta įsivertinti jos įrengimą iškart po pirkimo: prevencija čia kelis kartus pigesnė nei rėmo keitimas.
Kaip laikosi vertė Lietuvos rinkoje
„Auris“ gerai išlaiko kainą – pagal „Autoplius“ skelbimus, tvarkingi egzemplioriai parduodami greitai, o hibridinės versijos po 5 metų neretai išlaiko iki 65 proc. pradinės vertės. Paklausa tarp miesto šeimų ir kasdien į darbą važiuojančių vairuotojų stabili, degalų sąnaudos (hibridams – apie 4,5–5,0 l/100 km) mažos, o draudimo bei dalių kainos – žemesnės nei rinkos vidurkis.
Būtent dėl šio derinio – žemos eksploatacijos kainos ir aukšto patikimumo – „Auris“ išlieka vienu populiariausių pasirinkimų Lietuvos naudotų automobilių rinkoje. Su viena sąlyga: jei pakabinamojo rėmo korozija nebus ignoruota.
Jei ieškote alternatyvos
Jei „Auris“ netinka dėl kėbulo tipo ar kitų priežasčių, panašaus patikimumo verta ieškoti tarp „Mazda 3“ (2013–2018 m., puikus vairavimo pojūtis, bet irgi linkusi rūdyti), „Honda Civic“ (2012–2017 m., patikima, bet triukšmingesnė kelyje) ar „Volkswagen Golf VII“ su 1.4 TSI (patogesnė, bet brangesnė priežiūra ir jautresnis variklis). Nė vienas jų nepasiūlo lygiai tokio paties derinio – žemos priežiūros kainos ir aukšto patikimumo – kokį siūlo „Auris“, tačiau kiekvienas turi savo stipriąsias puses.
Galutinė išvada paprasta: „Auris“ pelnytai laikomas vienu patikimiausių kompaktų, bet jo „nerūpestingumas“ galioja tik tada, kai pirkėjas nepamiršta pažvelgti po automobiliu. Detalė, dėl kurios vėliau gailisi savininkai, yra ne variklyje ar salone, o apačioje – ten, kur pardavėjas retai kviečia pažiūrėti.
