Kuo daugiau pagalbos sistemų turi automobilis, tuo atidžiau turi dirbti vairuotojo galva – ne atvirkščiai. Asistentai vairavimo egzamine nepanaikina nė vienos kandidato pareigos. Jie tik keičia, į ką žiūri egzaminuotojas ir ką būsimas vairuotojas turi parodyti pats, be jutiklių ir kamerų pagalbos.
Tokią mintį išsako Robertas Litvaitis – „Regitros“ Egzaminavimo ir vairuotojų pažymėjimų išdavimo paslaugų skyriaus vyriausiasis specialistas, Tarptautinės vairuotojų egzaminavimo komisijos CIECA ekspertų patarėjų grupės EAG narys. Šią mintį jis išsakė pranešime kasmetinėje bendrovės konferencijoje „Saugus startas“, kuri šiemet skirta psichologiniams vairavimo aspektams. Formuluotė trumpa: „Asistentas padeda, bet vairuotojo nepakeičia.“
Kai manevrą atlieka automobilis, o ne žmogus
Intelektinė greičio pagalba, aklosios zonos stebėjimas, automatinis avarinis stabdymas, eismo juostos išlaikymo sistema, parkavimo asistentai, galinio vaizdo kameros – visa tai jau seniai nėra vien prabangių modelių privilegija. Pasak R. Litvaičio, tokios pažangiosios vairuotojo pagalbos sistemos (ADAS) keičia tai, ką egzaminuotojas vertina, ir tai, kaip jis vertina.
Kryptį ekspertas apibrėžia aiškiai: „Pagrindinė technologijų kryptis išlieka padėti vairuotojui, o ne jį pakeisti.“ Sudėtingiausia vieta – manevrai, kuriuos automobilis gali atlikti beveik savarankiškai. „Jeigu manevrą iš esmės atlieka automobilis, turime aiškiai suprasti, ką įvertinome“, – sako R. Litvaitis.
Klausimas visai ne teorinis. Jei parkavimo asistentas pats sukioja vairą, o kandidatas tik stebi, ką iš tikrųjų parodė būsimas vairuotojas? Kaip tokie atvejai vertinami praktikos egzamine, pranešime nedetalizuojama. Eksperto mintis vis tiek vienareikšmė: egzaminuojamas žmogus, ne programinė įranga, ir atsakomybė lieka žmogui.
Jutikliai mato ne viską
R. Litvaitis primena, kad nė viena sistema nėra absoliuti. Jos remiasi jutikliais ir kameromis, todėl kliūtis gali likti neaptikta, o kartais sistema gali ir visai neveikti. Praktikoje tai ypač aktualu rudenį: purvas, lietaus lašai ar šlapdriba ant kameros lęšio ar buferio jutiklių gali trukdyti jiems veikti taip, kaip žadama. Reklaminiame vaizdo įraše sistema mato viską. Spalio vakarą šlapioje gatvėje – tik tiek, kiek leidžia apsitaškęs lęšis.
Panašus pavadinimas – nebūtinai tas pats veikimas
Dar vieni spąstai – pavadinimai. Ekspertas pažymi, kad skirtingų gamintojų panašiai vadinamos sistemos gali veikti nevienodai. Vienas automobilis apie artėjančią eismo juostos liniją tik įspėja garsu ar vibracija, kitas pats švelniai pakoreguoja vairą. Kas išmoko pasikliauti viena versija, kitame automobilyje gali sulaukti visai kitokios reakcijos. Arba jokios.
Asistentai vairavimo egzamine: į ką žiūri egzaminuotojas
Pasak R. Litvaičio, technologijos nekeičia egzamino tikslo, bet keičia akcentus. Svarbi tampa vairuotojo ir automobilio sąveika – ar kandidatas supranta, ką daro sistema, ir ar nepraleidžia jos spragų. Dėmesys pamažu krypsta nuo paties automobilio valdymo prie eismo aplinkos vertinimo. „Automobiliui perimant dalį techninių veiksmų vairuotojas gali daugiau dėmesio skirti eismo situacijai“, – aiškina ekspertas.
Tai sutampa su tuo, ko reikalauja Kelių eismo taisyklės. KET 101 punktas nustato, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams. Įsitikinti privalo vairuotojas, ne aklosios zonos lemputė. KET 114 punktas važiuojančiam atbulas nurodo duoti kelią kitiems eismo dalyviams – galinio vaizdo kamera šios pareigos neperima. Pagal KET 127 punktą greitį vairuotojas turi pasirinkti taip, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties.
Nė vienas iš šių punktų nedaro išimties automobiliams su pagalbos sistemomis. Todėl automatinis avarinis stabdymas yra atsarginis variantas, o ne planas. Jei sistemai tenka stabdyti už vairuotoją, dažniausiai tai reiškia, kad jis pats laiku nesureagavo. Ekspertas tai apibendrina taip: „Tai yra gerai tol, kol žmogus supranta, kada sistema jam padeda, o kada ja pasitikėti negalima.“
Jaudulys stumia pasikliauti pypsėjimu
Šių metų „Saugaus starto“ tema – jaudulio valdymas, ir R. Litvaitis čia išskiria dvi skirtingas būsenas. Vairavimo stresas, jo teigimu, naudingas, nes virsta budrumu. Su egzaminu kitaip: „Egzamino stresas gali būti žalingas, nes neleidžia parodyti visko, ką būsimas vairuotojas moka iš tiesų.“
Jaudulys pirmiausia veikia mąstymą ir atsiminimą, o vairuojant – motoriką ir susikaupimą. Egzamine tai dažniausiai matyti parkuojantis, įveikiant kliūtis, renkantis atstumą ir greitį. Būtent tokiose situacijose dažniausiai įsijungia parkavimo jutikliai, kameros ar greičio pagalba. Įsitempusiam kandidatui pagunda viską patikėti technikai yra didžiausia, nors kaip tik tada jos ribas reikia prisiminti aiškiausiai.
Prieš egzaminą susipažinkite su automobiliu, ne tik su taisyklėmis
Pagalbos sistemas verta pažinti dar per vairavimo pamokas, o ne pirmą kartą pamatyti egzamino dieną. Keli įpročiai, kurie praverčia ir egzamine, ir vėliau kasdieniame eisme:
- išsiaiškinkite, kurios pagalbos sistemos mokomajame automobilyje įjungtos ir kaip jos įspėja – garsu, vaizdu ar vairo judesiu;
- prieš persirikiuodami pažiūrėkite į veidrodėlius ir per petį, net jei aklosios zonos indikatorius nedega;
- važiuodami atbulas stebėkite aplinką, ne vien ekraną;
- greitį ir atstumą rinkitės patys, nelaukdami, kol įspės ar ims stabdyti automobilis.
Sunku nepastebėti, kad automobiliai keičiasi greičiau nei vairavimo įpročiai: asistentą gauni kartu su automobiliu, o jo ribas tenka išmokti pačiam.
Tylintis jutiklis dar nereiškia, kad kelias laisvas. Kas egzamine šiuos du dalykus sutapatina, rizikuoja ne tik rezultatu. Tą patį įprotį jis išsiveš į realų eismą, kur šalia nebus egzaminuotojo su savo stabdžio pedalu.
