Priekyje – dėžė ant stulpo. Koja instinktyviai nukeliauja nuo akceleratoriaus, spidometro rodyklė krenta žemyn. Vairuotojas atsikvepia: spėjo. Problema ta, kad daugeliu atvejų sustabdyti jau per vėlu – arba tai apskritai nieko nekeičia. Aplink greičio matuoklius sukasi tiek mitų, kad verta pažiūrėti, kaip jie veikia iš tikrųjų. Ir kodėl įspėjamasis ženklas stovi visai kitu atstumu, nei prasideda pats matavimas.
Kodėl ženklas stovi taip toli nuo matuoklio
Įspėjamasis ženklas ir matavimo taškas – du skirtingi dalykai. Lenkijoje, kur šią temą neseniai nagrinėjo vietos spauda, ženklas D-51 prie kelio su 60 km/val. riba statomas maždaug 100–200 m prieš įrenginį, o greitkeliuose šis atstumas išauga net iki 700 m. Tai daroma tam, kad vairuotojas spėtų pamatyti ženklą ir sureaguoti, o ne todėl, kad įrenginys matuotų greitį per visą tą atstumą.
Realiai stacionarus matuoklis greitį fiksuoja daug arčiau – dažniausiai kelių dešimčių metrų ribose, o artimiausioje eismo juostoje net iš 6–12 metrų. Todėl staigus stabdymas prie pat stulpo dažnai jau nieko nebekeičia: pažeidimas užfiksuojamas dar prieš pravažiuojant įrenginį.
Kaip greičio matuokliai veikia Lietuvoje
Lietuvoje situacija turi vieną esminį skirtumą. Čia dominuoja ne taškinės, o vidutinio greičio matavimo sistemos. Valstybinės reikšmės keliuose šiuo metu veikia 134 vidutinio greičio matavimo sistemos ir 78 momentiniai greičio matuokliai – iš viso 212 įrenginių, o prie jų prisideda dar 37 kilnojami trikojai radarai.
Kuo tai svarbu? Vidutinio greičio ruože nėra vienos vietos, kurioje reikėtų „sulėtinti“. Sistema fiksuoja jūsų numerį ruožo pradžioje ir pabaigoje, o pagal atstumą ir sugaištą laiką apskaičiuoja vidutinį greitį. Jei ruožą įveikėte greičiau, nei matematiškai leidžia riba, bauda ateis nepriklausomai nuo to, kokį greitį rodėte prie pačios kameros. Taigi klasikinė „stabdyk prie dėžės“ taktika Lietuvos ruožuose beprasmė iš principo.
Mitas apie 10 km/val. „atleidimo zoną“
Antras paplitęs įsitikinimas – esą matuoklis automatiškai atima 10 km/val. nuo rezultato. Netiesa. Sertifikuota techninė paklaida Lietuvoje paprastai siekia ±3 km/val. esant greičiui iki 100 km/val. ir ±3 proc. – didesniam. Praktikoje stacionarūs matuokliai dažniausiai pradeda fiksuoti nuo maždaug 11 km/val. viršijimo, tačiau tai ne „nuolaida“, o riba, nuo kurios pradedamas procesas. Trikojai radarai išvis gali būti nustatyti be tolerancijos.
Lietuvos kameros mato daugiau nei greitį
LAKD duomenimis, įranga, žymima kelio ženklu Nr. 636 „Automatinė eismo kontrolė“, fiksuoja ne tik greitį. Tie patys įrenginiai gali tikrinti, ar transporto priemonė turi galiojančią techninę apžiūrą, privalomąjį draudimą ir sumokėtą kelių mokestį, o pažeidimus perduoda tiesiai į Administracinių nusižengimų registrą. Vadinasi, prie tokio ruožo galima gauti baudą net neviršijus greičio.
Redakcijos vertinimu, būtent čia slypi didžiausias vairuotojų informacijos trūkumas: dauguma vis dar mąsto apie „radarą greičiui“, nors sistema seniai peraugo šią funkciją.
Ką iš tikrųjų verta daryti
Vietoj to, kad spėliotumėte atstumus iki matuoklio, laikykitės ribos nuosekliai visame ruože – tai vienintelė taktika, veikianti tiek prie taškinės kameros, tiek vidutinio greičio ruože. Prieš kelionę pasitikrinkite ir techninės apžiūros bei draudimo galiojimą: prie modernios kameros tai svarbu ne mažiau nei spidometras.
