Net 40 proc. šeimų Lietuvoje turi du automobilius, jais nuvažiuojama 90 proc. viso kelio. Didžiuosiuose miestuose daugiau nei pusė (55 proc.) kelionių vyksta asmeniniais automobiliais ir mes matome tokio judėjimo pasekmes gatvėse: vidutinis statistinis vilnietis spūstyse praleidžia 136 valandas per metus.
Tai faktai, kuriais dalijosi ekspertai baigiamojoje Judumo savaitės diskusijoje „Kas yra problema – pats automobilis ar jo tarša?“.
„Prognozuojama, kad po 30 metų 90 proc. šalies gyventojų gyvens miestuose – tai yra 20 proc. daugiau nei dabar. Vadinasi, mieste keliauti automobiliu bus žymiai nepatogiau, tad turime tam ruoštis jau dabar“, – įspėja Fizinių ir technologijų mokslo centro darbuotoja Steigvilė Byčenkienė.
Jei nieko nedarysime, jos žodžiais, gatvės ir toliau platės, šaligatviai siaurės, o žaliosios erdvės, vaikų žaidimų aikštelės bus aukojamos automobilių parkavimui.
„Vilnius Tech“ universiteto Automobilių inžinerijos katedros vedėjo Saugirdo Pukalsko nuomone, jeigu norime, kad miestiečiai persėstų ant dviračių ar į viešąjį transportą, reikia kiek judėjimą mieste automobiliu padaryti kuo nepatogesnį. „Tik tada, kai jais važiuoti bus nepatogu, žmonės susimąstys. Kol kas pataikaujame automobiliams, platiname gatves, o ne dviračių takus“, – sako tyrėjas.
Jam antrina S. Byčenkienė, raginanti įvesti dar daugiau ribojimų judėjimui automobiliais mieste, pirmiausiai jo centre, kur formuojasi didžiausios spūstys. Puikus pavyzdys, anot jos, kilpinis judėjimas Vilniaus senamiestyje. Kuo sunkiau čia bus judėti automobiliu, tuo greičiau keisis keliavimo įpročiai. Kita būtina sąlyga – patogi ir saugi infrastruktūra darnaus judumo alternatyvoms.
„Jeigu viešojo transporto stotelė toli nuo namų, žmogus sės į prie durų stovintį automobilį. Pavyzdžiui, aš gyvenu 30 km nuo Vilniaus. Galėčiau iki tam tikros vietos atvykti savo automobiliu, palikti jį vienoje iš trijų „Statyk ir važiuok“ aikštelių ir toliau keliauti autobusu, tačiau norint iki jų privažiuoti tenka įveikti didžiausias spūstis. Kam tada tos aikštelės reikalingos?“, – asmenine patirtimi dalijasi Saugirdas Pukalskas.
„Vilnius Tech“ Aplinkos apsaugos instituto direktorius Tomas Januševičius pastebi, kad vis dar trūksta patogių dviračių takų, saugių dviračių parkavimo vietų miesto centre. Jo nuomone, prie darnaus judumo skatinimo galėtų dar labiau prisidėti verslas, įrengdamas patogias dviračių, paspirtukų saugojimo vietas, kuriose būtų ir elektrinių dviračių bei paspirtukų pakrovimo vieta. Darbdaviai galėtų skatinti darbuotojus, keliaujančius į darbą be automobilio, sudaryti palankias sąlygas nuolatiniam nuotoliniam darbui.
Pasak Steigvilės Byčenkienės, švietimo įstaigos įvairiomis priemonėmis galėtų skatinti darželinukus, moksleivius keliauti pėsčiomis, dviračiais, paspirtukais, viešuoju transportu visus mokslo metus, varžytis tarpusavyje, kas daugiau nuėjo ar nuvažiavo. Būtų tikslinga sukurti skatinimo sistemas, susietas ir su akademiniais įvertinimais, pavyzdžiui, skaičiuojant papildomus balus ir pan.
Moksleivius, kurie gyvena toliau nuo mokyklos ir jiems nepatogu ar nesaugu keliauti viešuoju transportu dėl to, kad reikia kelis kartus persėsti ir pan., galėtų pavežėti specialūs mokykliniai autobusai, jų infrastruktūrą Lietuvoje būtų tikslinga vystyti ir didžiuosiuose miestuose: tokia galimybė esą gerokai sumažintų spūstis, nes tėvams nebereikėtų jų vežioti savo automobiliais.
Kartu, sutaria ekspertai, būtina daugiau dėmesio skirti efektyviam visuomenės švietimui. „Iškastinio kuro sukeliama oro tarša kasmet pražudo 8,7 mln. žmonių visame pasaulyje – visi esame girdėję šį skaičių, bet jis mums nedaro įspūdžio. Greičiausiai todėl, kad jo tiesiogiai nesusiejame su savo sveikata ir judėjimo įpročiais“, – teigia Steigvilė Byčenkienė.
Ji siūlo vizualizuoti aplinkos oro taršos poveikį žmogaus organizmui, o geras tokios praktikos pavyzdys – tabako žalą iliustruojančios realistiškos nuotraukos ant cigarečių pakelių: „Studentai, kurie atlieka taršos matavimo tyrimus prie judrių gatvių ir mato, kaip vos po 10 minučių pajuoduoja ją fiksuojantis filtras, praranda norą vaikščioti tose miesto vietose, kur dideli transporto srautai“, – atkreipia dėmesį mokslininkė.
Be to, jos žodžiais, reikėtų kuo plačiau informuoti visuomenę, kad transporto sukelta tarša lengvai prasiskverbia ir į patalpų vidų: nuo teršalų nesame saugūs net savo namuose. Pavyzdžiui, smulkiausios kietosios dalelės, kurias generuoja transportas, patenka į mūsų kraujotaką, sukeldamos širdies ir kraujagyslių sistemos ligas.
Statistika rodo, kad Lietuvoje kasmet apie 2 tūkst. žmonių anksčiau laiko miršta būtent dėl aplinkos taršos.
