Kas, jūsų manymu, labiausiai atsako už vaikų saugumą kelyje – tėvai, mokykla ar pats vaikas? Jei pirmiausia pagalvojote apie tėvus, esate daugumoje. Tik pėsčiųjų perėjų statistika rodo, kad vien šeimos pastangų neužtenka ir dalis atsakomybės tenka kiekvienam, kas sėdi už vairo.
Lapkritį vaikai iš mokyklų ir būrelių dažnai grįžta jau sutemus. Todėl naujausi apklausos ir eismo įvykių duomenys dabar aktualūs ne tik tėvams, bet ir vairuotojams, kurie kasdien važiuoja pro mokyklas, stoteles ir perėjas.
Septyni iš dešimties pirmiausia mato tėvus
Draudimo bendrovės „Lietuvos draudimas“ užsakymu „Spinter tyrimai“ apklausė 1 017 gyventojų nuo 18 iki 75 metų. Net 69 proc. jų teigė, kad didžiausią įtaką vaikų saugiems įpročiams kelyje daro tėvai ir kiti artimieji. Mokymo įstaigas kaip antrą svarbiausią veiksnį nurodė 37 proc. Atsakomybę patiems vaikams skyrė 20 proc., o 16 proc. mano, kad vaikus stipriai veikia socialiniai tinklai ir turinys internete.
Įdomiausia – kitas klausimas. Paklausti, kas padėtų geriau apsaugoti vaikus kelyje, apklaustieji dažniausiai minėjo:
- saugos priemonių naudojimą – 39 proc.;
- saugesnes pėsčiųjų perėjas – 35 proc.;
- atsargesnius vairuotojus – 27 proc.;
- technologinius sprendimus – 27 proc.;
- aktyvesnį tėvų įsitraukimą – 24 proc.
Įtakos klausime tėvai pirmauja, o saugumo priemonių sąraše atsiduria pačioje apačioje. Kaip tai suderinti? Sunku nepastebėti, kad žmonės patys jaučia skirtumą: įpročius suformuoja šeima, bet gatvėje vaiką saugo perėja, saugos priemonės ir vairuotojas, kuris laiku sustoja.
Žinoti taisyklę dar nereiškia jos laikytis
Dėl vaikų žinių gyventojų nuomonės išsiskyrė: 45 proc. mano, kad saugaus eismo vaikai išmoko pakankamai, 38 proc. – kad žinių trūksta. Tačiau žinios ir elgesys – ne tas pats. Transporto kompetencijų agentūra (TKA) prie 14 Vilniaus ir Kauno mokyklų stebėjo 2 200 vaikų. 85 proc. dviračiais ar paspirtukais važiavusių vaikų jų nevedė per pėsčiųjų perėją, o šalmo nedėvėjo 81 proc. paspirtukų ir 49 proc. dviračių vairuotojų.
„Vaiko teorinės žinios ne visada atitiks jo galimą elgesį realioje situacijoje“, – sako „Lietuvos draudimo“ strategijos, klientų ir rinkodaros direktorė Aurelija Kazlauskienė. Jos teigimu, edukacija negali tapti patogiu atsakymu į kiekvieną saugumo problemą, nes saugaus elgesio pamokos nepakeičia realios eismo aplinkos. Prie mokyklos vaikas perėjoje elgiasi taip, kaip jį mokė, kol kitoje gatvės pusėje pamato draugą.
Vaikų saugumas kelyje priklauso ir nuo vairuotojo
TKA duomenimis, per aštuonis šių metų mėnesius pėsčiųjų perėjose buvo sužeisti 176 eismo dalyviai, iš jų 55 nepilnamečiai. Vaikai ir paaugliai sudarė beveik trečdalį visų perėjose nukentėjusiųjų. Kas yra važiavęs pro mokyklą darbo dienos rytą – tas žino.
A. Kazlauskienė primena, kad vaikui augant tėvų galimybės užtikrinti jo saugumą mažėja. „Didelė tėvų įtaka vaiko elgesiui dar nereiškia, kad nuo jų vienų priklauso ir jo saugumas už namų ribų“, – teigia ji. Kitas jos argumentas dar paprastesnis: „Vaikas, būdamas kelyje, neturi galimybių numatyti ar kontroliuoti visas aplinkybes.“ Numatyti gali suaugęs žmogus, kuris valdo daugiau nei toną sveriantį automobilį.
Vairuotojui išvada aiški: prie perėjų, mokyklų ir stotelių dėmesys turi būti kelyje, ne telefono ar multimedijos ekrane. Plačiau – išsiblaškymas prie vairo.
Ką verta padaryti dar šią savaitę
Tėvams – ne tik kartoti taisykles, bet ir kartu su vaiku sutemus praeiti jo kasdienį maršrutą: kur perėja be šviesoforo, kur stoja autobusai, kur jis pats vos matomas. Tamsi striukė be atšvaito vakare vaiką paslepia geriau, nei atrodo iš šalies. Plačiau – vaiko matomumas tamsoje.
Vairuotojams užduotis dar trumpesnė. Šią savaitę, važiuodami pro mokyklas ryte ir po pamokų, sumažinkite greitį prieš kiekvieną perėją ir stebėkite ne tik ją, bet ir šaligatvį šalia. Tai užtrunka kelias sekundes, o vaikas, išbėgęs iš už stovinčio automobilio, turės daugiau šansų būti pastebėtas laiku.







