Kariuomenė gali pasiimti privatų automobilį – ir tai nėra konfiskacija. Toks mechanizmas veikia kaimyninėje Lenkijoje, kur pagal krašto apsaugos ministro nutarimą dėl 2026 metų daiktinių prievolių kariuomenė turi teisę laikinai perimti 192 automobilius, 26 priekabas bei puspriekabes ir 15 mašinų. Palyginimui – metais anksčiau planuose buvo vos 50 transporto priemonių, o 2024-aisiais – net 450.
Skaičiai kasmet svyruoja, bet klausimas paprastas: ar vieną dieną kariškiai gali pasibelsti į duris ir paprašyti raktelių? Atsakymas – ne taip, kaip įsivaizduojama.
Kaip tai veikia Lenkijoje
Kariuomenės atstovai pabrėžia, kad tai ne turto atėmimas be atlygio, o veikiau priverstinės nuomos forma, taikoma ypatingomis aplinkybėmis. Automobilis lieka savininko nuosavybė, o laikinas jo panaudojimas vyksta pagal griežtai teisės aktų nustatytą procedūrą.
Renkami ne atsitiktiniai automobiliai iš gatvės. Kariuomenei pirmiausia reikia konkrečios specifikacijos transporto – visureigių, pikapų, sunkvežimių ar mikroautobusų, tinkamų logistikai ir sudėtingam reljefui. Be to, automobilis pirmiausia turi būti įtrauktas į daiktinių prievolių objektų registrą – tik tuomet jis apskritai patenka į kariuomenės akiratį.
Net ir gavus administracinį sprendimą, savininkas neprivalo bijoti netikėto vizito. Apie faktinį automobilio perdavimą informuojama atskiru raštu, nurodant tikslų laiką ir vietą, o automobilis turi būti pristatytas „paruoštas naudoti nedelsiant” – su pilnu degalų baku ir tvarkingais eksploataciniais skysčiais.
Kiek už tai sumokama
Automobilio suteikimas nėra nemokamas. Savininkui priklauso atlygis, o jei transporto priemonė naudojant apgadinama – ir kompensacija. Lengviesiems automobiliams taikomi kilometražo įkainiai: už automobilį, kurio variklio darbinis tūris didesnis nei 900 cm³, mokama iki 1,15 zloto už kilometrą. Sunkvežimiams taikomi paros įkainiai, priklausantys nuo keliamosios galios.
O kaip tai atrodytų Lietuvoje?
Lietuvoje veikia panašus principas, tik grįstas savais teisės aktais. Civilinių transporto priemonių telkimą krašto gynybos reikmėms reglamentuoja Karo padėties įstatymas ir Vyriausybės nustatyta turto paėmimo bei rekvizicijos tvarka. Mobilizacijos metu, kol karo veiksmai dar neprasidėję, sprendimą pagal kariuomenės prašymą priima savivaldybių administracijų direktoriai, o karo metu savo teritorijose tą gali daryti karinių dalinių vadai.
Skiriami du būdai: laikinas paėmimas, kai automobilis panaudojus grąžinamas, ir rekvizicija, kai turtas paimamas negrąžinant – pastaroji taikoma tik tada, kai laikinų priemonių nepakanka. Abiem atvejais savininkui numatytas atlygis, o jei turtas sugadinamas, sunaikinamas ar rekvizuojamas – ir kompensacija; nepažeista bei laiku grąžinta transporto priemonė paprastai atskiros kompensacijos nesukelia. Duomenis apie civilinius transporto išteklius kaupia Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas, todėl tinkama technika yra sukataloguota iš anksto, o ne ieškoma paskutinę minutę. Tai nereiškia, kad savininkai iš anksto įspėjami, kurį konkretų automobilį paims – realų poreikį, ypač karo metu, diktuotų situacija.
Sunku nepastebėti, kad abiejose šalyse logika ta pati: valstybė iš anksto žino, kokių išteklių turės, bet realiai jais pasinaudotų tik kraštutiniu atveju. Bet ar dauguma savininkų apskritai žino, kad jų visureigis gali būti kažkokiame registre? Vargu.
Nei Lenkijoje, nei Lietuvoje tai nereiškia, kad kareivis rytoj paprašys raktelių prie parduotuvės. Tai reiškia kai ką kito – kad taikos metu sukurta sistema, kuri, prireikus, veiktų be chaoso. Ir būtent tuo ji skiriasi nuo konfiskacijos, su kuria dažnai painiojama.