Iki 100 tūkst. darbo vietų – tiek, pasak naujausių pranešimų, gali atsisakyti „Volkswagen“ koncernas. Tokie „Volkswagen“ atleidimai būtų didžiausi bendrovės istorijoje, o apie 50 tūkst. jų numatoma Vokietijoje, kur jau vykdomas vadinamasis „Ateities planas 2030“. Tačiau ne visos koncerno gamyklos jaučia tą pačią grėsmę – ir tai verčia iš naujo pažvelgti į Europos automobilių pramonės žemėlapį.
„Volkswagen“ ruošiasi didžiausiai savo istorijoje pertvarkai
Bendrovė vykdo „Ateities planas 2030“ programą, kurios tikslas – sumažinti išlaidas ir pritaikyti gamybą prie silpnesnės nei tikėtasi elektromobilių paklausos Europoje. Prie sprendimo prisideda ir auganti konkurencija iš Kinijos gamintojų, kurių elektromobiliai kainuoja gerokai mažiau nei Europoje gaminami modeliai. Didžioji dalis mažinimo numatyta pačioje Vokietijoje, kur veikia didžiausios koncerno gamyklos ir kur profesinės sąjungos seka, kiek darbo vietų bus prarasta savanoriškai, o kiek – priverstinai.
Atleidimų priežastis – lėtėjanti paklausa, bet ne visur vienoda
Bet ar tai reiškia, kad visos koncerno gamyklos Europoje susitraukia vienodai? Ne. Kol Vokietijoje diskutuojama, kurias gamybos linijas stabdyti ar kurias gamyklas uždaryti, kitose šalyse „Volkswagen“ toliau investuoja ir plečia gamybos apimtis – situacija, kuri geriausiai atsispindi Lenkijoje.
Lenkijos gamyklos eina priešinga kryptimi
„Volkswagen Poznań“ – viena didžiausių koncerno gamyklų už Vokietijos ribų – šiuo metu įdarbina daugiau nei 9 tūkst. žmonių, o 2025 m. joje ir susijusiose gamyklose pagaminta apie 236 tūkst. automobilių. Tarp jų – beveik 103 tūkst. „Volkswagen Caddy“, apie 70 tūkst. „Volkswagen Crafter“ ir 31 tūkst. „MAN TGE“ furgonų, surenkamų antroje koncerno gamykloje Lenkijoje. Į elektrinio „Crafter“ gamybą papildomai investuojama 1,5 mlrd. zlotų, o naujus gamybos pajėgumus planuojama baigti iki 2027 m. antrosios pusės. Gamyklos vadovybė tvirtina, kad užsakymų portfelis išlieka stabilus, o daugiau nei 70 proc. komponentų koncernas perka iš Lenkijos tiekėjų.
Vokietijoje svarstoma, kurią gamyklą uždaryti. Lenkijoje – kur statyti naują korpusą. Abejingai į tokį kontrastą žiūrėti sunku, nors sprendimus priima ne gamyklų darbuotojai, o koncerno valdyba.
Ką tai reiškia Lietuvai
Lietuva automobilių surinkimo gamyklų neturi, bet dalis vietinių įmonių veikia kaip dalių ar logistikos tiekėjos regiono gamykloms, įskaitant Lenkijos ir Vokietijos rinką. Jei „Volkswagen“ toliau perkelia gamybos svorį į Rytų Europą, tiekimo grandinė gali keistis – daugiau užsakymų arčiau Lenkijos, mažiau ten, kur gamyba traukiasi. Panašius pokyčius Baltijos regiono komponentų tiekėjai jau juto ir per kitų stambių koncernų pertvarkas.
Sunku nepastebėti, kad Europos automobilių pramonės persitvarkymas paliečia ir šalis, kuriose nėra net vienos surinkimo linijos. Kitos didelės Europos gamyklos šį pasirinkimą – mažinti vienur, investuoti kitur – stebi atidžiai. Toks modelis gali tapti šablonu visai pramonei dar šiam dešimtmečiui nesibaigus.
