„Volkswagen Group“ 1.4 TSI „Twincharger“ variklis yra vienas iš tų jėgos agregatų, kurie pelnė tvirtą reputaciją – bet ne visada dėl tinkamų priežasčių. Kai jis debiutavo 2000-ųjų viduryje, jis sužavėjo vairuotojus puikiu našumu esant mažam darbiniam tūriui. Po daugelio metų jis labiau prisimenamas dėl mechaninio sudėtingumo ir brangių gedimų. Lietuvos pirkėjams, svarstantiems įsigyti naudotą automobilį, šis variklis vis dar pasirodo rinkoje, dažnai už patrauklią kainą. Tikrasis klausimas – ar šiandien tai protingas pirkinys.
Mažas variklis, žadėjęs didelį našumą, sukėlė didelę riziką
„Volkswagen“ pristatė pirmuosius 1.4 TSI variklius 2005 m. „Twincharger“ versijoje buvo sujungtas turbokompresorius ir mechaninis kompresorius, o tai buvo retas ir ambicingas sprendimas masinės gamybos benzininiam varikliui. Galia svyravo nuo 140 iki 185 arklio galių, o sukimo momentas – nuo 220 iki 250 Nm, pasiekiamas jau nuo 1500 aps./min. Teoriškai jis pasižymėjo daug didesnio variklio našumu, tačiau sunaudojo mažiau degalų.
Realiame vairavimo procese variklis atrodė gyvybingas ir greitai reaguojantis. Jis buvo montuojamas daugelyje „Volkswagen Group“ modelių – nuo mažų hečbekų iki šeimos automobilių ir net visureigių. Vairuotojams patiko dinamika, tačiau inžinerijos sudėtingumas vėliau pasirodė esąs problemiškas.
Sudėtinga slėgio didinimo sistema reiškė daugiau dalių, kurios galėjo sugesti
- Kompresorius veikė esant mažoms apsukoms, kad sumažintų turbokompresoriaus delsą
- Turbokompresorius perėmė darbą esant didesnėms apsukoms
- Sankabos sistema įjungdavo ir išjungdavo kompresorių
- Keli valdymo vožtuvai valdė oro srauto kelius
Ši konstrukcija pagerino važiavimo savybes, tačiau taip pat padidino galimų gedimo taškų skaičių. Daugiau komponentų reiškė didesnį susidėvėjimą, daugiau šilumos ir didesnį jautrumą techninei priežiūrai.
Pagrindinė įžvalga paprasta: našumo nauda buvo pasiekta ilgalaikio patvarumo sąskaita, jei priežiūra nebuvo tobula.
Garsiausias trūkumas tapo paskirstymo grandinės problemos
Ankstyvosios EA111 1.4 TSI Twincharger versijos buvo žinomos dėl paskirstymo grandinės problemų. Kai kuriais atvejais grandinės išsitempdavo vos nuvažiavus 30 000–40 000 km. Pagrindinė priežastis buvo sugedęs įtempiklis, kuris negalėjo palaikyti tinkamo grandinės įtempimo. Jei tai ignoruojama, tai gali sukelti rimtą variklio gedimą.
Dažnas simptomas yra barškėjimas šalto užvedimo metu. Trumpas garsas sekundę gali būti normalus, tačiau ilgesnis metalinis barškėjimas yra įspėjamasis ženklas. „Volkswagen“ apie 2010 m. pristatė patobulintą įtempiklį, kuris sumažino problemą, tačiau pirkėjai vis tiek turėtų būti atsargūs su senesnėmis transporto priemonėmis.
Riziką padidino stūmokliai, alyvos sunaudojimas ir šiluminis įtempis
Kita rimta problema buvo stūmoklių pažeidimai, ypač didesnės galios versijose (160 AG ir daugiau). Buvo pranešta apie įtrūkusius ar sudegusius stūmoklius, dažnai susijusius su didelėmis šiluminėmis apkrovomis. Tinkama alyvos kokybė ir keitimo intervalai yra labai svarbūs šiam varikliui. Netinkamos alyvos naudojimas gali pagreitinti susidėvėjimą.
Alyvos sunaudojimas taip pat yra žinomas nusiskundimas. Kai kurie varikliai sudegina pastebimą kiekį alyvos, ypač jei nebuvo atlikta priežiūra. Anglies nuosėdos ant stūmoklių žiedų ir alyvos išleidimo problemos iš turbokompresoriaus gali pabloginti situaciją. Kraštutiniais atvejais alyva patenka į turbokompresoriaus sistemą ir sutrumpina turbokompresoriaus tarnavimo laiką.
Taip pat pastebėta degalų praskiedimo variklio alyvoje, dėl kurio sumažėja tepimo kokybė ir padidėja variklio temperatūra. Tai ne visada matoma vairuotojui, bet gali turėti įtakos ilgalaikiam patikimumui.
Kompresoriaus sankaba ir purkštukai sukelia papildomų išlaidų
Kompresoriaus sankaba laikoma susidėvinčiu komponentu. Dažnai rekomenduojama ją pakeisti maždaug nuvažiavus 100 000 km. Laimei, gedimas dažniausiai sukelia gedimų kodus prieš padarydamas didelę žalą. Pati dalis nėra labai brangi, palyginti su dideliu variklio remontu.
Kuro purkštukai taip pat gali sunkiai veikti esant didelei apkrovai, ypač kai yra anglies nuosėdų. Prasta įpurškimo kokybė veikia degimą ir gali prisidėti prie tolesnio vidinio įtempimo.
Teigiama pusė yra ta, kad atsarginių dalių prieinamumas paprastai yra geras. Daugelis serviso dalių yra įperkamos dėl plataus šio variklio naudojimo „Volkswagen“, „Audi“, „Škoda“ ir „SEAT“ modeliuose. Tačiau visiškai naujo kompresoriaus nebėra, todėl pirkėjai turi pasikliauti naudotais įrenginiais.
Gerai prižiūrimi modeliai vis dar gali patikimai tarnauti
Nepaisant savo reputacijos, ne kiekvienas 1.4 TSI Twincharger yra tiksinti bomba. Varikliai, pagaminti po 2010 m., su atnaujintais komponentais ir kruopščiai prižiūrimi, gali patikimai veikti. Aptarnavimo istorija yra daug svarbesnė nei vien rida.
Pirkėjai Lietuvoje turėtų ieškoti dokumentuotų alyvos keitimų su teisingomis specifikacijomis (5W-30, atitinkantis VW 504 00 / 507 00 ir ACEA C3). Būtini žingsniai yra klausytis paskirstymo grandinės triukšmo, tikrinti alyvos sąnaudas ir peržiūrėti techninės priežiūros įrašus.
Variklis apdovanoja dėmesingus savininkus, bet baudžia už aplaidumą. Jis tinka vairuotojams, kurie supranta mechaninę riziką ir yra pasirengę proaktyviai techninei priežiūrai, o ne tiems, kurie siekia be rūpesčių automobilio.
„Twincharger“ išlieka ambicingos inžinerijos pamoka
1.4 TSI „Twincharger“ parodo, kaip novatoriška inžinerija gali užtikrinti įspūdingą našumą, bet kartu ir ilgalaikius iššūkius. Jis pasiūlė didelę galią iš mažo variklio ir turėjo įtakos vėlesnėms mažinimo tendencijoms visoje pramonėje.
Šiandien geriausia į tai žiūrėti atsargiai ir su realiais lūkesčiais. Kai kuriems pirkėjams maža pirkimo kaina gali pateisinti riziką. Kitiems paprastesnis atmosferinis arba naujesnis turbo variklis gali būti saugesnis pasirinkimas. Ar svarstytumėte galimybę pirkti automobilį su šiuo varikliu, jei aptarnavimo istorija atrodytų įtikinama?
