„Bugatti Veyron“ kūrimas tapo vienu ambicingiausių projektų automobilių pramonės istorijoje. Daugiau nei 1000 AG, maksimalus greitis virš 400 km/val. ir kartu reikalavimas, kad automobilis galėtų normaliai važinėti viešaisiais keliais, inžinieriams sukėlė daugybę problemų. Viena sudėtingiausių buvo visiškai netikėta – padangos.
Internete iki šiol galima aptikti istorijų, esą „Michelin“ dėl šio projekto vos nebankrutavo. Patikimi istoriniai šaltiniai tokio teiginio nepatvirtina. Tačiau tikroji istorija ne mažiau įspūdinga: reikėjo sukurti serijines kelių padangas, galinčias saugiai veikti greičiu, kuriam tuo metu praktiškai neegzistavo analogų.
„Bugatti“ iškėlė reikalavimą pasiekti daugiau nei 400 km/val.
Kuriant „Veyron“, tuometinis „Volkswagen Group“ vadovas Ferdinandas Piëchas iškėlė itin ambicingus tikslus. Serijinis automobilis turėjo išvystyti daugiau nei 1000 AG ir viršyti simbolinę 400 km/val. ribą, tačiau kartu išlikti tinkamas kasdieniam naudojimui.
Galutinis „Bugatti Veyron 16.4“ turėjo 8,0 litro W16 variklį su keturiais turbokompresoriais, išvystantį 1001 AG. Serijinio automobilio maksimalus greitis siekė apie 407 km/val.
Problema buvo ta, kad milžinišką variklio galią reikėjo perduoti keliui, o tuo metu nebuvo įprastų serijinių kelių padangų, sukurtų tokioms apkrovoms.
Kodėl 400 km/val. padangoms yra toks ekstremalus greitis?
Didėjant rato sukimosi greičiui smarkiai auga padangą veikiančios jėgos. Padanga kaista, deformuojasi, o jos konstrukciją veikia milžiniškos išcentrinės apkrovos.
„Veyron“ situaciją apsunkino ir tai, kad automobilis buvo sunkus bei labai galingas. Padangos turėjo ne tik išgyventi važiavimą ekstremaliu greičiu, bet ir užtikrinti normalų sukibimą stabdant, įsibėgėjant, važiuojant posūkiais ir net prastesnėmis oro sąlygomis.
Reikalavimų sąrašas buvo neįprastas:
- atlaikyti didesnį nei 400 km/val. greitį;
- perduoti daugiau nei 1000 AG galią keliui;
- atlaikyti didelę automobilio masę ir aerodinamines apkrovas;
- veikti važiuojant įprastu keliu;
- užtikrinti prognozuojamą stabdymą ir valdymą;
- nereikalauti atskiro padangų komplekto maksimalaus greičio bandymams.
Būtent paskutinis punktas buvo ypač svarbus. „Bugatti“ norėjo, kad savininkas teoriškai galėtų tuo pačiu padangų komplektu važiuoti miesto gatvėmis ir vėliau uždaroje trasoje pasiekti daugiau nei 400 km/val.
„Michelin“ sukūrė specialias padangas
Sprendimas buvo kuriamas kartu su Prancūzijos padangų gamintoju „Michelin“. „Veyron“ gavo specialiai jam pritaikytas aukštos klasės padangas, paremtas „Michelin PAX“ technologija.
2004 metais, dar prieš prasidedant serijinei „Veyron“ gamybai, „Bugatti“ skelbė, kad specialiai automobiliui sukurtos „Michelin“ padangos buvo pirmosios serijinės padangos, patvirtintos didesniam nei 400 km/val. greičiui.
Tai buvo svarbus pasiekimas, nes „Veyron“ nereikėjo specialaus lenktyninio padangų komplekto vien tam, kad būtų galima pasiekti maksimalų greitį.
Problema buvo net padangų slėgio jutikliai
Ekstremalus greitis privertė inžinierius iš naujo pažvelgti net į komponentus, apie kuriuos įprastame automobilyje beveik nesusimąstome.
„Bugatti“ duomenimis, važiuojant didesniu nei 400 km/val. greičiu padangų slėgio stebėjimo sistemos komponentus veikė tokios didelės išcentrinės jėgos, kad įprastos automobilių pramonės bandymų technologijos nebepakako.
Bandymams teko naudoti įrangą, susijusią su aviacinių dujų turbinų testavimu. Tai gerai parodo, kaip toli už įprastų automobilių inžinerijos ribų buvo nukeliavęs „Veyron“ projektas.
Padangos tapo viena brangiausių „Veyron“ eksploatacijos dalių
Tokios technologijos turėjo savo kainą. Įvairiuose šaltiniuose nurodomos skirtingos istorinių „Veyron“ padangų komplektų kainos, tačiau jos siekė dešimtis tūkstančių eurų.
Taip buvo ne vien dėl „Bugatti“ ženklo. Padangos buvo gaminamos itin mažais kiekiais, jų konstrukcija buvo neįprasta, o montavimui ir ratų patikrai buvo taikomi specialūs reikalavimai.
Ekstremalus važiavimas maksimaliu greičiu taip pat smarkiai trumpino jų eksploatacijos laiką. Tai dar kartą parodė, kad 400 km/val. riba nėra tik įspūdingas skaičius automobilio techninių duomenų lentelėje.
Ar „Bugatti Veyron“ iš tikrųjų vos nesužlugdė „Michelin“?
Ne. Bent jau nėra patikimų finansinių ar istorinių šaltinių, kurie patvirtintų populiarią interneto istoriją, kad „Michelin“ dėl „Veyron“ padangų kūrimo buvo atsidūrusi prie bankroto ribos.
Priešingai, 2005 metų finansiniuose „Michelin“ dokumentuose „Bugatti Veyron“ projektas buvo minimas kalbant apie bendrovės technologinę pažangą. „Michelin“ buvo ir tebėra vienas didžiausių pasaulio padangų gamintojų, todėl keliems šimtams automobilių skirtų padangų projektas nebuvo tokio masto, kad savaime galėtų kelti grėsmę visai bendrovei.
Tikėtina, kad mitas atsirado supainiojus dvi skirtingas istorijas. Pats „Veyron“ buvo nepaprastai brangus projektas „Volkswagen Group“, o „Michelin“ teko investuoti daug inžinerinių išteklių kuriant precedento neturinčias padangas.
Net pats „Bugatti Veyron“ nebuvo kuriamas dėl pelno
Įdomu tai, kad finansinių problemų istorija daug labiau tinka pačiam „Veyron“ projektui nei „Michelin“.
2005 metais tuometinis „Bugatti“ prezidentas Thomas Bscheris viešai pripažino, kad dėl milžiniškų kūrimo sąnaudų „Veyron“ projektas nebus pelningas. Automobilio tikslas buvo atgaivinti „Bugatti“ vardą ir pademonstruoti, ką gali „Volkswagen Group“ inžinieriai.
Todėl „Veyron“ galima vertinti kaip technologinę demonstraciją, kurioje ekonominė logika ne visada buvo svarbiausias kriterijus.
„Michelin“ ir „Bugatti“ bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol
Jeigu „Veyron“ projektas būtų buvęs katastrofa „Michelin“, būtų sunku paaiškinti vieną svarbią detalę – abi bendrovės bendradarbiavimą tęsė.
„Michelin“ kūrė padangas vėlesniems „Bugatti“ modeliams, o partnerystė tęsėsi nuo „Veyron“ iki „Chiron“ ir naujos kartos „Tourbillon“.
2026 metais „Bugatti“ dar kartą pabrėžė, kad kuriant „Tourbillon“ specialios padangos buvo projektuojamos kartu su „Michelin“. Prieš fizinius bandymus inžinieriai daugelį metų naudojo kompiuterines simuliacijas, o galutiniai prototipai buvo tikrinami „Michelin“ bandymų centre Prancūzijoje.
Tad tikroji istorija nėra apie tai, kaip „Bugatti“ vos nesužlugdė „Michelin“. Ji įdomesnė: automobilių gamintojas sukūrė mašiną, kurios galimybėms tuo metu paprasčiausiai neegzistavo tinkamų serijinių padangų, todėl jas teko sukurti nuo nulio.
O ką manote jūs – ar daugiau nei 400 km/val. galintis važiuoti kelių automobilis buvo prasmingas technologinis eksperimentas, ar tiesiog inžinerinių galimybių demonstracija? Pasidalykite nuomone komentaruose.
