Greičio mažinimo kalnelis dažniausiai atrodo kaip savaime suprantamas dalykas – jei gatvėje kažkas per greitai lekia, pastatom kalnelį, ir problema išspręsta. Bet Lenkijos Susisiekimo ministerija, atsakydama į parlamentaro paklausimą, pasakė ką kita: kalnelis turėtų būti ne pirmas, o paskutinis sprendimas, kurį savivaldybė renkasi, kai visos kitos priemonės jau išbandytos ir nesuveikė. Ir tai reiškia, kad nemaža dalis šiandien stovinčių kalnelių tokio testo greičiausiai neišlaikytų.
Kalnelis – paskutinė išeitis, ne pirmas žingsnis
Lenkijos ministerijos atsakyme, kurį pasirašė viceministras Stanisławas Bukowiecas, aiškiai pasakyta: prieš statant kalnelį, savivaldybė privalo apsvarstyti alternatyvas – pakeltas pėsčiųjų perėjas, greitį ribojančius ženklus, gatvės susiaurinimą ar trasos pakeitimą, salelę, kanalizuojančią eismą. Kalnelis leidžiamas tik tada, kai įrodoma, kad švelnesnės priemonės buvo išbandytos arba akivaizdžiai neveiksmingos. Kitaip tariant, dauguma kalnelių, kuriuos vairuotojai kasdien keikia važiuodami į darbą, teoriškai neturėtų egzistuoti – jei būtų buvę taikomi šie kriterijai nuo pat pradžių.
Kur kalnelio apskritai neturėtų būti
Reglamentas nurodo konkrečias vietas, kuriose kalnelio statyti negalima:
- Gatvėse ir keliuose, kuriais važiuoja gaisrinė, greitoji pagalba ar kitos avarinės tarnybos.
- Maršrutuose, kuriais reguliariai važiuoja autobusai (išskyrus atskirai leidžiamus atvejus).
- Ant nebitumizuoto dangos paviršiaus, jei neįmanoma pažymėti reikiamo horizontalaus ženklinimo.
- Kelio vingiuose ir per arti sankryžos ar pėsčiųjų perėjos.
Tiksliau – kalnelis negali stovėti arčiau nei 40 m nuo gatvių sankirtos (išskyrus kalnelius su pačiu perėjimu ant jų) arba 30 m nuo pėsčiųjų perėjos. Ar daug kalnelių aplink jūsų namus tokį matavimą išlaikytų? Verta pačiam pasižiūrėti su rulete rankoje.
Ką daryti, jei kalnelis stovi ne ten, kur turėtų
Lenkijoje tokį atvejį galima skųsti tiesiogiai kelio valdytojui arba policijai – per Nacionalinį pavojų žemėlapį (Krajowa Mapa Zagrożeń Bezpieczeństwa), pažymint kategoriją „netinkama kelio infrastruktūra“. Ministerija tuo pat metu pripažįsta, kad artimiausiu metu rengia platesnę reglamentų reformą – nauja tvarka turėtų sumažinti pačią kalnelių poreikio priežastį, formuojant gatvių geometriją taip, kad greitį ribotų pati kelio forma, o ne staigus smūgis po ratais.
O kaip yra Lietuvoje
Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) techninis reglamentas nustato panašius principus. Trapecinis kalnelis gatvėse su intensyviu viešuoju transportu turi būti įrengtas ne arčiau kaip 20–25 m nuo pėsčiųjų perėjos, o jo aukštis priklauso nuo leidžiamo greičio zonos: 20–30 km/val. zonose – 5 cm apvaliesiems arba 10 cm trapeciniams kalneliams, 50 km/val. gatvėse – iki 10 cm. Kiekvienas kalnelis privalo turėti įspėjamąjį kelio ženklą Nr. 120 „Nelygus kelias“ ir horizontalųjį ženklinimą – be jo kalnelis įrengtas neteisėtai, nesvarbu, koks tikslus jo aukštis.
Panašios taisyklės, panašios spragos… Lietuvoje atskiro viešo žemėlapio skundams dėl netinkamos kelio infrastruktūros, kaip Lenkijoje, nėra – toks pranešimas paprastai teikiamas tiesiogiai savivaldybės administracijai arba keliu besirūpinančiai institucijai, kurios kontaktus galima rasti savivaldybės tinklalapyje.
Ką daryti, jei įtariate, kad kalnelis pažeidžia reikalavimus
Prieš rašant skundą, verta pačiam patikrinti tris dalykus: ar kalnelis pažymėtas ženklu Nr. 120, ar prie jo yra horizontalus ženklinimas, ir ar jis nestovi arčiau nei leistina nuo perėjos ar sankryžos. Jei bent vienas iš šių elementų trūksta, pranešimas savivaldybei turi konkretų teisinį pagrindą – ne vien nuomonę, kad „per aukštas“.
