1991-ųjų „Volkswagen Golf II” su paprastu netiesioginio įpurškimo dyzeliniu varikliu privažiavo daugiau nei 700 000 kilometrų – didelę dalį jų važiuodamas grynu maistiniu aliejumi, o vėliau ir tinkamai paruošta panaudota fritiūra. Tas pats eksperimentas su naujesniu „Golf V” TDI, turinčiu pompo-purkštukus, baigėsi po vos 4 200 km – suirus degalų siurbliui, turbinos mechanizmui ir purkštukams.
Tai ne pavieniai anekdotai, o dviejų dešimtmečių trukmės testai, kuriuos vokiečių ir lenkų automobilių redakcijos atliko su seserinėmis „Auto Bild” ir „Auto Świat” redakcijomis. Ir jie atsako į klausimą, kurio kaina prie degalinės kasos vis dažniau užduoda sau vairuotojai: ar aliejus iš prekybos centro tikrai gali pakeisti dyzeliną?
Kodėl pagunda tokia didelė
Skaičiai kalba patys už save. Lietuvoje rapsų aliejaus galima rasti jau nuo maždaug 1,6 euro už litrą, kai dyzelinas degalinėse šiuo metu kainuoja virš 2,1 euro. Skirtumas – ne kosmetinis, o toks, kurį pastebi kiekvienas, kas kasdien pripildo baką.
Bet ar tikrai kiekvienas dyzelinis variklis tokį eksperimentą atlaikys? Trumpas atsakymas – ne. Ir skirtumas tarp „atlaikys” ir „sugadinsi per savaitę” priklauso nuo vieno dalyko: kokio tipo įpurškimo sistema po kapotu.
Kodėl seni varikliai atsparesni
Testus atlikusios redakcijos, apžiūrėjusios variklius po ilgalaikio darbo su alternatyviu kuru ir apklaususios dyzelinių sistemų meistrus, priėjo prie aiškios išvados: geriausiai eksperimentus atlaiko senesni netiesioginio įpurškimo varikliai. Jų kuro sistemos veikia su gerokai žemesniu slėgiu, todėl tirštesnis aliejus nesukelia tokių ekstremalių slėgio šuolių, kaip tiesioginio įpurškimo ar „common rail” sistemose.
Atspariausi – varikliai su eiliniais įpurškimo siurbliais, kokias iki dešimtojo dešimtmečio naudojo, pavyzdžiui, „Mercedes-Benz”. Sąlyginai saugiu pasirinkimu laikomi:
- „Mercedes” OM615, OM616, OM617 (modeliai 200D, 240D, 300D iš 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių), taip pat OM601, OM602, OM603 (naudoti W124 ir W201/190D modeliuose) bei OM605, OM606 (be eilinio įpurškimo siurblių).
- „Volkswagen” 1.6 D, 1.9 D ir 2,4 D/TD su netiesioginiu įpurškimu, iki TDI eros.
- „Peugeot” XUD šeimos varikliai (1.8 D, 1.9 D, 2.1 D).
Su tam tikru atsargumu galima bandyti ir seniausius TDI variklius su paskirstymo siurbliu (pavyzdžiui, legendinį 1.9 TDI/90 AG), bet tik be išmetamųjų dujų valymo sistemų ir su rimtomis modifikacijomis – dviejų degalų sistema, leidžiančia užvesti variklį ant įprasto dyzelino, bei aliejaus šildymu, kad jis nebūtų per tirštas šaltuoju metu.
Kurie varikliai sugenda pirmi
Naudotų automobilių rinkoje netrūksta pigių, dešimtmečio senumo dyzelinių automobilių, kurių patrauklumas krito po pirmųjų švaraus transporto zonų. Bet ar jie automatiškai tinka tokiam eksperimentui? Nebūtinai – kai kurie iš jų techniškai modernesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Absoliutūs draudimai – „common rail” įpurškimo sistema, išmetamųjų dujų valymo įranga (kietųjų dalelių filtras, net EGR sistema) ir kintamos geometrijos turbokompresorius. Su tokiais varikliais pirmoji gedimo priežastis dažniausiai – užstrigęs aukšto slėgio siurblys arba sugedę purkštukai. Esant nedidelėms aliejaus priemaišoms, pirmasis gali neatlaikyti ir kietųjų dalelių filtras.
„Common rail” purkštukai degalų eksperimentus toleruoja itin blogai. Net jei netinkamas kuras jų iškart nesunaikina, ilgai jie nepatarnaus – juos pribaigs metalo drožlės iš užsikertančio aukšto slėgio siurblio.
Kodėl akcizo argumentas neveikia
Dažnas argumentas eksperimentuotojų lūpose: valstybė juk ir taip liepia į standartinį dyzeliną primaišyti iki 7 proc. rapsų aliejaus, taigi varikliai turi atlaikyti tokias priemaišas. Tai netiesa. B7 dyzelinas, kurį šiandien pilame į bakus, neturi grynojo augalinio aliejaus priemaišos – biopriedas jame yra riebalų rūgščių metilo esteriai, kurie gaminami, be kita ko, iš rapsų aliejaus, bet fizikinėmis ir cheminėmis savybėmis nuo neapdoroto aliejaus skiriasi iš esmės.
Ir Lietuvoje tai nėra tik technikos klausimas
Verta žinoti ir tai: kuro, nesumokėjus nuo jo akcizo, pylimas į baką Lietuvoje nėra pilka zona. Pagal Akcizų įstatymą degalams taikomas akcizas nepriklausomai nuo to, ar jie parduodami kaip kuras, ar kaip maisto produktas naudojamas vietoj jo. Naftos produktų apyvartos taisyklių pažeidimas užtraukia administracinę baudą nuo 390 iki 6 000 eurų, o mokesčių administratorius papildomai gali priskaičiuoti nesumokėtus mokesčius ir baudas iki šimto procentų neišieškotos sumos.
Redakcijos vertinimu, šis teisinis rizikos sluoksnis dažnai lieka šešėlyje, kai kalbama vien apie variklio patvarumą – o turėtų būti pirmasis argumentas prieš eksperimentą, dar prieš svarstant purkštuvų suderinamumą.
Ar verta rizikuoti
Net ir senstelėjusiems, iš pažiūros „nesunaikinamiems” varikliams eksperimentai su maistiniu aliejumi retai praeina be pasekmių – sutrumpėję tepalo keitimo intervalai, papildomi filtrai, dažnesnis remontas. Prie šiandienos meistrų darbo kainų ir vis sunkiau randamų senų dalių, sutaupyti keliasdešimt centų litre reiškia rizikuoti sąskaita, kuri gali siekti kelis kartus daugiau nei sutaupyta suma. Skaičiai kalba aiškiau nei bet koks forumo įrašas apie „variklį, kuris viską atlaiko”.
