Spalio 6 dieną Miuncheno apygardos teismas priėmė sprendimą, kuris gali pakeisti elektromobilių įkrovimo kainas visoje Europos Sąjungoje – galbūt ir Lietuvoje. Teismas nusprendė, kad vienas didžiausių Vokietijos įkrovimo operatorių „EWE Go“ negali imti iš kitų paslaugų teikėjų klientų iki 60 proc. didesnės kainos už tą pačią elektrą, kurią savo programėlės naudotojams parduoda gerokai pigiau. Bylą pradėjo „Digital Charging Solutions“ (DCS) – bendrovė, kurios korteles ir programėles savo klientams siūlo keli automobilių gamintojai, leidžiančias įkrauti tūkstančiuose stotelių visoje Europoje. Sprendimas kol kas nėra galutinis. Tačiau jo logika gali pasiekti ir kitas rinkas.
Trys kainos už tą pačią elektrą
Teismo nagrinėtoje byloje atskleisti skaičiai nustebino net patyrusius rinkos dalyvius. Nuo 2025 m. sausio 1 d. „EWE Go“ tame pačiame įkrovimo punkte taikė tris skirtingus tarifus – priklausomai ne nuo elektros, o nuo to, per ką ji apmokama.
- Savo programėlės naudotojai mokėjo 52 centus už kWh.
- Be sutarties, tiesiog prie stotelės mokantys klientai – 79 centus už kWh.
- „DCS“ roaming klientai – 83,7 cento už kWh, o po tam tikro laiko prie stotelės papildomai buvo taikomas blokavimo mokestis.
Blokavimo mokestis paprastai taikomas, kai automobilis ilgiau nei būtina stovi prijungtas prie greitosios įkrovimo stotelės, nors baterija jau pasiekė maksimalią galimą galią. Operatoriai juo skatina vairuotojus greičiau atlaisvinti vietą kitiems. Tačiau šiuo atveju jis buvo taikomas tik roaming klientams – ne tiems, kurie moka tiesiai per „EWE Go“ programėlę, net jei jie stovėtų lygiai tiek pat laiko. Skirtumas tarp pigiausios ir brangiausios kainos siekė apie 60 proc., nors elektra į automobilį tekėjo iš to pačio kabelio. Teismas pažymėjo, kad vien sąnaudos ir rizika tokio skirtumo nepagrindžia.
AFIR reglamentas: vienodos kainos visiems?
Teismo sprendimas grindžiamas ES reglamentu dėl alternatyviųjų degalų infrastruktūros (AFIR), kuris draudžia įkrovimo operatoriams taikyti skirtingas kainas klientams tik dėl to, per kurią programėlę ar kortelę jie moka. Pagal teismo išaiškinimą, operatorius šios pareigos negali išvengti tiesiog parduodamas pigesnį tarifą vien savo programėlėje.
Bet ar vienas Vokietijos teismo sprendimas iš tikrųjų gali pakeisti kainas visoje Europoje? Tiesiogiai – kol apeliacija neišnagrinėta, jis privalomas tik šiai konkrečiai bylai. Netiesiogiai – jis duoda argumentą kiekvienam vairuotojui ar paslaugų teikėjui, susidūrusiam su panašiu kainų skirtumu kitoje šalyje. Europos Komisija reglamentus rašo apie vienodas sąlygas visiems. Kaip jie veikia praktiškai, byla po bylos nustato teismai.
Skaidrumo problema – ne tik teisminė. Rugsėjo 29 d. aplinkosaugos organizacija „Transport & Environment“ pasiūlė papildyti AFIR reglamentą reikalavimu, kad visos įkrovimo kainos būtų skelbiamos vienodu, palyginamu formatu – panašiai kaip degalinėse. Iki tol vairuotojas, atvažiavęs prie nepažįstamos stotelės, dažnai sužino galutinę kainą tik gavęs sąskaitą.
Ką tai reiškia Lietuvos vairuotojams
AFIR reglamentas galioja ir Lietuvoje, tačiau rinka čia sutvarkyta ne kitaip nei Vokietijoje – įkrovimo kainos skelbiamos atskirai, operatorius po operatoriaus, be bendros palyginimo lentelės. Pagal viešai skelbiamus rinkos duomenis, viešo įkrovimo kaina Lietuvoje svyruoja nuo 0,29 iki 0,69 €/kWh, priklausomai nuo operatoriaus ir įkrovimo greičio. Toks pats tarifų išsiskaidymas, kuris atvedė „EWE Go“ į teismą, čia egzistuoja savaime, net be roaming kortelių.
Lietuvos vairuotojai, kurie kelionėms po Europą naudoja tarptautines roaming programėles ir korteles, teoriškai gali susidurti su tuo pačiu modeliu – mokėti daugiau tik dėl to, kad jungiasi ne per vietinio operatoriaus programėlę. Sunku nepastebėti, kad toks skaidrumo trūkumas iki šiol buvo naudingesnis operatoriams nei vairuotojams.
Kas keisis toliau
Sprendimas dar gali būti apskųstas, ir tiesiogiai jis privalomas tik šiai konkrečiai bylai. Bet AFIR reglamento aiškinimas, kurį pateikė Miuncheno teismas, tampa precedentu – juo gali vadovautis kiti operatoriai, reguliuotojai ir vairuotojai, susidūrę su panašiu kainų skirtumu savo šalyje, įskaitant Lietuvą.
