2028-aisiais Šveicarijos gatvėse turėtų pasirodyti autobusai, kurių baterija įsikrauna vos sustojus stotelėje – be laido, be kištuko ir be jokių papildomų vairuotojo pastangų. Energiją jiems perduos pačios padangos. Tokią sistemą kuria „Winduction“ – Ciuricho technikos universiteto (ETH Zürich) spin-off įmonė, kurios idėja skamba kaip mokslinė fantastika, bet jau testuojama realiomis sąlygomis.
Kaip padanga paverčiama įkrovikliu
Sistemos principas gana paprastas, bent jau teoriškai. Kelio dangoje įmontuotos ritės sukuria magnetinį lauką. Jo poros, integruotos į specialiai pritaikytą autobuso padangą, priima energiją ir perduoda ją tiesiai į akumuliatorių. Energijos nuostoliai viso proceso metu siekia mažiau nei 10 procentų – tai lygintina su kai kuriais laidiniais greitojo įkrovimo sprendimais.
„Kelio dangoje įmontuotos ritės sukuria magnetinį lauką, o jo poros padangoje priima energiją ir perduoda ją autobuso akumuliatoriui“, – aiškina technologijos vadovas Sylvanas Frickeris, pats ETH Zürich absolventas.
Kodėl tai patrauklu: mažesnė baterija, daugiau vietos keleiviams
Jei autobusas gali pasikrauti kiekvienoje antroje stotelėje, jam nereikia nešiotis tokios didelės ir sunkios baterijos, kokią turi dabartiniai elektriniai autobusai. O tai keičia visą ekonomiką:
- lengvesnis autobusas – mažiau energijos sunaudojama pačiam vežimui;
- daugiau vietos keleiviams, nes baterijos blokas užima mažiau grindų ploto;
- potencialiai žemesnė visos transporto priemonės kaina.
Bet ar tai reiškia, kad keleiviai greitai važinės pigesniais bilietais? Kol kas tai lieka tik skaičiavimas popieriuje – ne realybė gatvėje.
Kliūtis, kurios nutylėti negalima: plieno juosta padangoje
Didžiausia problema – ne elektronika, o guma. Standartinės autobusų padangos turi plieninę juostą, kuri magnetinę energiją tiesiog paverčia šiluma, o ne elektra. Todėl „Winduction“ kartu su partneriais kuria visiškai naują padangą – be plieno. Tokia padanga, generalinio direktoriaus Laurino Schwitterio žodžiais, dar yra kūrimo stadijoje, o jos gamybos kaina bus didesnė nei standartinės.
Puiki idėja popieriuje. Kol neprisimeni, kad kiekviena nauja padangos konstrukcija – tai nauji sertifikatai, naujos gamybos linijos ir metai testų, o ne vieno sezono projektas.
Testai nuo laboratorijos iki keleivių: 2028-ieji
Šiuo metu sistema tikrinama laboratorijoje ir vienoje specialiai įrengtoje stotelėje Winterthur mieste. Jei bandymai pavyks, kitas žingsnis – infrastruktūros įrengimas pramoniniu mastu ir jau veikiančių autobusų pritaikymas. Pirmieji testai su keleiviais planuojami 2028 metais, maršrute tarp Ciuricho oro uosto ir Oerlikon rajono. Iš 24 to maršruto stotelių įkrovimo plokštes planuojama įrengti tik dviejose – kol technologija ir jos kaina neįrodys savo vertės plačiau.
Ar tokia technologija pasiektų Lietuvos gatves?
Vilnius jau investuoja į elektrinius autobusus – savivaldybė įsigyja 112 naujų transporto priemonių, o testuojamas ir 24,8 metro ilgio „Solaris Urbino 24“ modelis, kurio baterija, LRT duomenimis, per 150 kW galios stotelę pasikrauna per maždaug 4 valandas 45 minutes. Tai reiškia, kad sostinės elektrinių autobusų parkas šiuo metu priklauso nuo naktinio įkrovimo depuose ir greitojo įkrovimo galutinėse stotelėse – ne nuo įkrovimo kiekviename sustojime.
Sunku nepastebėti, kad tokia padangomis veikianti sistema reikalautų ne tik naujų autobusų, bet ir ritėmis perklotų dešimčių ar šimtų stotelių visame mieste – investicija, kuriai Lietuvoje kol kas nėra nei plano, nei biudžeto.
Kol kas lieka faktas: pirmasis keleivis į taip kraunamą autobusą sėdės ne greičiau nei 2028 metais Šveicarijoje. Lietuvos stotelėse tokios ritės neplanuojamos – bent kol niekas neparodė, kad jos atsiperka.
