Skelbimas geras: kaina patraukli, automobilis tvarkingai atrodo. Tada pamatote variklio žymą – 1.5 dCi – ir instinktyviai pereinate prie kito skelbimo. Internetiniuose forumuose šis variklis jau seniai turi gedimų simbolio reputaciją.
Bet čia slypi paradoksas: būtent ta bloga reputacija šiandien gali dirbti pirkėjo naudai. 1.5 dCi variklis per daugiau nei du dešimtmečius gamybos pasikeitė taip, kad daugelis skelbimų kainuoja mažiau, nei turėtų, vien dėl istorinio įvaizdžio.
Iš kur atsirado bloga reputacija
„Renault“ šį variklį (vidinis pavadinimas K9K) pristatė 2001 metais kaip atsakymą į augantį poreikį ekonomiškiems miesto ir kompaktinių automobilių dyzeliams. Planas pasiteisino – variklis greitai paplito ne tik „Renault“, bet ir „Nissan“, „Dacia“, o vėliau net „Mercedes“ modeliuose.
Bet pirmieji gamybos metai paliko ilgalaikį pėdsaką. Seniausiose versijose dažniausiai suko variklio šatuno guoliai – rizika ypač išaugdavo, kai savininkai laikėsi per ilgų alyvos keitimo intervalų. Kraštutiniais atvejais tai baigdavosi rimtu variklio pažeidimu ir brangiu kapitaliniu remontu.
Antra problema – „Delphi“ purkštukų sistema, naudota daugelyje ankstyvųjų versijų. Purkštukai buvo jautrūs degalų kokybei, o remontas – nepigus. Prisidėjo ir aukšto slėgio siurblys, kurio susidėvėjimas užteršdavo visą degalų sistemą. Prie sąrašo dar prisideda EGR vožtuvas, ypač nemėgstantis miesto eksploatacijos ir trumpų kelionių, o vėlesnėse, griežtesnes emisijų normas atitinkančiose versijose – ir DPF filtro problemos.
Lūžio taškas: kodėl metai svarbiau už pačią žymą
Ar tai reiškia, kad visi „1.5 dCi“ vienodai rizikingi? Visai ne. Dešimtmečius trukusios gamybos metu variklis nuolat tobulintas, o dažniausiai minimi silpni taškai palaipsniui šalinti. Didžiausio susidomėjimo sulaukia versijos, gaminamos po 2009 metų – būtent tada variklis pasiekė brandos lygį, po kurio ėmė reguliariai patekti į rekomenduojamų dyzelinių sąrašus.
Ypač gerus atsiliepimus surenka 90 AG versijos – jos derina labai mažas degalų sąnaudas (apie 5 l/100 km) su eksploatacijos paprastumu ir padoriu patvarumu. Nedaug jiems nusileidžia ir 110 AG variantai, kurie geriau tinka didesniems automobiliams, neprarasdami pagrindinės K9K šeimos savybės – ekonomiškumo. Šias versijas šiandien dažniausiai rekomenduoja ir mechanikai, ir naudotų automobilių specialistai.
Kur šis variklis montuotas
Per dvidešimt su viršum metų variklis pateko į miesto, kompaktinius, šeimyninius ir net krovininius modelius, o bendra produkcija skaičiuojama milijonais egzempliorių. Galia augo palaipsniui: nuo 65–68 AG „Renault Clio II“ ir „Nissan Micra K12“ (2001–2008), per 85–90 AG „Clio III“, „Dacia Logan/Sandero“ ir „Duster“ modelius, iki 105–110 AG versijų „Megane III/IV“, „Nissan Qashqai/Juke“ ir net „Mercedes A/B klasėse“ bei „Citan“ furgone. Kuo naujesnė versija – tuo didesnė tikimybė, kad ankstyvosios ligos jau išgydytos.
Ką tikrinti perkant naudotą automobilį su šiuo varikliu
Šiam varikliui techninės priežiūros istorija svarbesnė už pačią ridą. Reguliariai prižiūrėtas egzempliorius gali tarnauti be problemų ilgus metus, o aplaidumas greitai baigiasi brangiu remontu. Apžiūros metu verta atkreipti dėmesį į variklio darbą po užvedimo, purkštukų sistemos būklę ir galimus turbokompresoriaus remonto pėdsakus.
Ypač svarbus alyvos keitimo dažnumas. Dauguma specialistų pataria sutrumpinti intervalą iki 10 000–15 000 km, nepriklausomai nuo to, ką rodo servisinė knygelė – būtent per ilgų intervalų laikymasis anksčiau ir prisidėjo prie pradinės blogos reputacijos. Naujesnių egzempliorių pirkėjai turėtų papildomai įsitikinti, kad DPF filtras veikia tinkamai, ypač jei automobilis daugiausia naudotas mieste.
Kiek realiai ištveria šis variklis
Rida čia dažnai nustebina tuos, kurie variklį pažįsta tik iš interneto legendų. Tinkamai prižiūrimi egzemplioriai be didesnių problemų viršija 300 000 km ribą, netrūksta ir automobilių su per 400 000 km rida, o rekordiniais atvejais rida siekia net pusę milijono kilometrų be kapitalinio remonto. Pats variklio blokas ir galvutė paprastai pergyvena priedus – turbokompresorių, sankabą, dviejų masių smagratį ar purkštukus.
Ar verta pirkti Lietuvoje
Įdomiausia šio variklio istorijos dalis – jo prasta reputacija šiandien veikia pirkėjo naudai. Dalis žmonių šį variklį vis dar vertina pagal problemas, kilusias prieš daugiau nei dešimtmetį, todėl automobiliai su vėlesnėmis versijomis dažnai kainuoja mažiau, nei kainuotų be tokio istorinio bagažo.
Tai nereiškia, kad kiekviena versija verta pirkimo aklai. Seniausios versijos vis dar reikalauja ypatingo atsargumo ir kruopštaus patikrinimo – jei buvo tinkamai prižiūrėtos, pirkti galima, bet rizikuojant. Šiandien tokie automobiliai jau perkopę 20 metų ribą, tad sunku tikėtis, kad kiekvienas savininkas jais tinkamai rūpinosi. Bet kalbant apie po 2010 m. pagamintus egzempliorius, ypač su 90 ar 110 AG – vaizdas visiškai kitoks. Lietuvos naudotų automobilių rinkoje šis variklis plačiai prieinamas, dalys – nebrangios, o servisai su juo susidūrę dešimtmečius, tad remonto kaštai lieka vieni žemiausių dyzelinių segmente.
