Kai variklis pelno tarptautinius apdovanojimus, atrodo, kad rizikuoti tikrai nereikia – juk ekspertai jį jau įvertino. Bet automobilių rinkoje pasitaiko atvirkštinis scenarijus: variklis, kuris pirmaisiais metais surenka gyrimus už efektyvumą ir kultūringumą, po kelerių eksploatacijos metų tampa vienu dažniausiai mechanikų minimų perspėjimo objektų. Toks likimas ištiko keletą mažų, turbokompresoriumi stiprinamų benzininių variklių – ir tai ne atsitiktinumas.
Kaip variklis, kuris viską darė teisingai, suklupo praktikoje
Geriausias pavyzdys – „Stellantis“ (PSA) grupės 1.2 PureTech variklis, plačiai naudotas „Peugeot“, „Citroën“ ir „Opel“ modeliuose. Pristatymo metu jis pelnė apdovanojimus ir buvo giriamas už kultūringą darbą, gerus degalų sąnaudų rodiklius ir kompaktišką konstrukciją. Bet ilgalaikis naudojimas atskleidė didelių problemų: į alyvą panardintas paskirstymo diržas su laiku pradeda irti, jo dalelės patenka į alyvos kanalus ir užkemša tepimo sistemą. Rezultatas – nepakankamas tepimas svarbiausiems komponentams, o kraštutiniu atveju – visiškas variklio užsiblokavimas.
Bet ar tai reiškia, kad kiekvienas PureTech egzempliorius neišvengiamai sugenda? Ne – tačiau rizika pakankamai reali, kad Lietuvos mechanikai šį variklį reguliariai mini tarp tų, kuriuos verta rinktis itin apgalvotai.
Kodėl būtent maži, efektyvūs varikliai dažniausiai ir nuvilia
Panašus scenarijus kartojasi ir su kitais mažais turbovarikliais, kurie prieš dešimtmetį turėjo tapti automobilių inžinerijos ateitimi – suderinti degalų naudojimo efektyvumą, mažą išmetamųjų teršalų kiekį ir pakankamą galią kompaktiškame korpuse. „Ford“ 1.0 EcoBoost, naudotas modeliuose „Fiesta“, „Focus“, „Mondeo“, „B-MAX“ ir „C-MAX“, atrodė kaip protingas sprendimas sumažinti variklio tūrį nepraradus galios – iki 129 AG iš vos 1 litro darbinio tūrio. Praktikoje jį varginęs sugedęs skriemulys pažeisdavo paskirstymo diržą, o diržo fragmentai patekdavo į patį variklį, sukeldami perkaitimą, ypač antrajame cilindre. Gamintojas keitimo intervalą sumažino nuo 180 000 iki 160 000 km, tačiau Lietuvos mechanikai rekomenduoja dar atsargiau – 60 000–80 000 km, nes kai kurie varikliai sugesdavo vos nuvažiavę 40 000 km.
Renault (bei aljanso partnerių) 1.2 TCe variklis kenčia nuo panašios logikos – keturių cilindrų versija iš pažiūros atrodo patrauklesnė už trijų cilindrų konkurentus dėl kultūringesnio darbo ir mažesnių vibracijų, bet būtent šis „privalumas“ slepia sudėtingesnę, jautresnę konstrukciją, kuri ilgainiui reikalauja atidesnės priežiūros.
Kiek tai realiai kainuoja Lietuvos vairuotojui
Skaičiai geriausiai parodo, kodėl šis „vylimosi efektas“ toks pavojingas piniginei. „Ford“ 1.0 EcoBoost atveju diržo ir alyvos keitimas Lietuvos servisuose kainuoja apie 300–500 eurų, tačiau jei laiku nesureaguota ir variklis užstringa – remontas gali siekti 2 500 eurų ir daugiau, o kartais net viršyti paties automobilio rinkos vertę. Panaši logika galioja ir PureTech varikliams: kol problema aptinkama laiku, taisymas dar įmanomas priimtina kaina, bet uždelstas gedimas dažnai reiškia viso variklio keitimą.
Redakcijos vertinimu, būtent šis kontrastas – patraukli pradinė reputacija prieš realias ilgalaikes išlaidas – ir yra pagrindinė priežastis, kodėl pirkėjai taip lengvai suklysta. Apdovanojimai ir geri pirmųjų metų atsiliepimai atspindi trumpalaikę patirtį, o ne tai, kas nutinka po 100 000 ar 150 000 km.
Geresnės versijos vis dėlto egzistuoja
Svarbu nepamiršti: ne visos šių variklių kartos vienodai rizikingos. „Ford“ po 2018 m. pristatytose versijose paskirstymo diržą pakeitė grandine, ir pagrindinė problema iš esmės išspręsta – nors ir ne be išlygų. Todėl perkant naudotą automobilį su tokiu varikliu, gamybos metai tampa kritiniu kriterijumi: iki 2018 m. – didelė rizika, po 2018 m. – kur kas saugiau.
Ką patikrinti prieš perkant, jei automobilis vilioja tokiu varikliu
Kas yra girdėjęs, kaip šaltas variklis pradeda barškėti po ilgos prastovos, tas žino – toks garsas retai reiškia nieko rimto. Prieš perkant automobilį su mažu, efektyviu benzininiu turbovarikliu, verta atkreipti dėmesį į kelis konkrečius dalykus:
- Tikslūs gamybos metai ir konkreti variklio versija (prieš ar po pagrindinio konstrukcijos atnaujinimo)
- Pilna serviso istorija, ypač alyvos keitimo intervalai – šiems varikliams pavėluotas keitimas ypač pavojingas
- Ar girdimas neįprastas barškėjimas ar švilpimas šaltam varikliui, ypač užvedimo metu
- Ar buvo atlikta diagnostika dėl skirstymo elemento (diržo ar grandinės) būklės
Praktinė išvada tokia: apdovanojimai ir gera pirmojo įspūdžio reputacija niekada neturėtų būti vienintelis kriterijus renkantis naudotą automobilį su mažu turbovarikliu. Kai variklis vilioja efektyvumu ir kultūringumu, verta paklausti – kokia kaina už tai mokama po penkerių ar aštuonerių eksploatacijos metų.
