0,9 TCe variklis, naudojamas „Renault“ ir „Dacia“ modeliuose, dešimtmetį kelia prieštaringas nuomones – vieni jį vadina stebėtinai patvariu, kiti primena apie grandinės ir šalto starto bėdas. Trijų cilindrų turbovariklis, kurio svoris nesiekia šimto kilogramų, atrodo kaip rizikingas sprendimas, tačiau realybėje jis įrodė, kad maža darbinė talpa nereiškia menko patikimumo. Artėjant šaltajam sezonui, kai paleidimas tampa kasdienio naudojimo išbandymu, verta žinoti, kurios šio variklio vietos iš tiesų silpnos, o kurios – tik mitas. Jis sutinkamas „Sandero“, „Logan“, „Duster“, „Clio“, „Captur“ ir „Twingo“ modeliuose, todėl jo būklė aktuali nemažai Lietuvos naudotų automobilių pirkėjų daliai.
Kas slypi po mažu gaubtu
Gamintojo žymimas H4B/H4Bt, 0,9 TCe yra trijų cilindrų benzininis turbovariklis, kurio darbinis tūris – vos 898 cm³. Galia dažniausiai siekia 90 AG (66 kW), o sukimo momentas leidžia jam jaustis neblogai net mažesniuose visureigiuose, pavyzdžiui, „Duster“. Inžinieriai rinkosi netiesioginį kuro įpurškimą ir paprastą, fiksuotos geometrijos turbokompresorių – sprendimas, kuris sumažino gamybos sąnaudas ir kartu riziką, kad ant vožtuvų kaupsis anglies nuosėdos, būdingos tiesioginio įpurškimo sistemoms. Variklio svoris – mažiau nei 100 kg, o tai prisideda prie geresnio ekonomiškumo ir santykinai neblogo patvarumo. Anuo metu šis variklis buvo vienas sėkmingiausių mažų trijų cilindrų turbovariklių rinkoje.
Kur variklis parodo charakterį – dažniausios bėdos
Nepaisant geros bendros reputacijos, 0,9 TCe turi kelias žinomas silpnąsias vietas. Dauguma jų nėra kritinės, jei variklis prižiūrimas laiku, tačiau ignoruotos jos virsta brangiu remontu.
Grandinės ištįsimas – ne visada laiko klausimas
Laiko diržo vietą šiame variklyje užima grandinė, o jos įtempiklis su amžiumi silpnėja. Pirmųjų gamybos metų egzemplioriuose grandinė kartais ištįsta jau po 70–120 tūkstančių kilometrų, nors dauguma savininkų susiduria su problema tik po 150 tūkstančių. Požymis – metalinis barškesys šaltu startu, kuris po kelių sekundžių, kai susidaro alyvos slėgis, nutyla. Gamintojas atskiro keitimo intervalo grandinei nenurodo – teoriškai ji turėtų tarnauti visą variklio eksploatacijos laiką. Servisų patirtis rodo kitaip. Bet ar tai reiškia, kad grandinė – laikrodinė bomba, tiksinti kiekvieno savininko variklio skyriuje? Ne būtinai: trumpinant alyvos keitimo intervalą iki 10–12 tūkstančių kilometrų, grandinės ir jos įtempiklio ištarnavimo laikas reikšmingai pailgėja. Galima nekeisti alyvos dažniau, nei nurodyta knygelėje. Galima ir nesitikrinti grandinės, kol ji pati apie save nepraneš.
Termostatas, turbina ir šaltas startas
Plastikinis termostato korpusas – dar viena žinoma silpna vieta, pasikartojanti visose šį variklį naudojančiose „Renault“ ir „Dacia“ versijose. Laikui bėgant tarpinė praranda elastingumą, ir aušinimo skystis pradeda prasisunkti. Kai kuriuose egzemplioriuose girdimas ir vožtuvu valdomos turbinos barškesys – dažniausiai kosmetinis, bet kartu signalas, kad verta patikrinti, ar turbina nepradeda veikti su pertekliniu ar nepakankamu pripūtimu. Kas yra laukęs, kol variklis pradeda suktis šaltą rytą, žino, koks tai nervingas pusminutis – o 0,9 TCe žiemą kaprizingas labiau nei dauguma konkurentų, ypač kai temperatūra krenta gerokai žemiau nulio. Prisideda ir tam tikras polinkis vartoti alyvą tarp keitimų, todėl lygio tikrinimas kas kelias savaites – ne perdėtas atsargumas, o būtinybė.
Nepaisant šių bėdų, dauguma apžvalgų ir savininkų forumų 0,9 TCe vertina teigiamai. Jis lyginamas su kitais mažais trijų cilindrų turbovarikliais – ir dažniausiai lyginimas būna jo naudai. Esminė sąlyga – neatidėliotina techninė priežiūra: kokybiška alyva, laiku keičiami filtrai, tvarkinga degimo sistema ir švarus kuras. Be šių sąlygų bet kuris mažos talpos turbovariklis anksčiau ar vėliau primena apie save brangiu remontu.
Kiek realiai „valgo“ degalų
Gamintojo deklaruojami suvartojimo skaičiai ir realus gyvenimas čia, kaip ir daugelio kitų variklių atveju, skiriasi. „Sandero“ su 0,9 TCe gamintojas žada apie 5,3 l/100 km, tačiau savininkų stebėjimai rodo vidutiniškai 6,5 l/100 km mišriomis sąlygomis, o mieste – iki 7 l/100 km. „Clio“ su tuo pačiu varikliu deklaruoja 4,7 l/100 km, realybėje suvartojimas svyruoja apie 6,1 l/100 km. Labai ramiu stiliumi, be miesto spūsčių, suvartojimas gali priartėti prie gamintojo skaičių – apie 4,9 l/100 km. Skirtumas tarp brošiūros ir degalinės kvito – apie 1,5–2 litrus šimtui kilometrų. Ir tai – tik dalis istorijos.
Ką tai reiškia Lietuvos vairuotojams
Lietuvoje 0,9 TCe variklis pasiekiamas per naudotus „Dacia“ ir „Renault“ modelius, kurių pasiūla nuolat auga. Naudotų automobilių skelbimų portalų duomenimis, „Duster“ šiuo metu yra populiariausias „Dacia“ modelis šalyje – jo skelbimų gerokai daugiau nei „Sandero“ ar „Logan“. Dalis šių automobilių importuojama iš Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių, kur variklis naudotas dar intensyviau nei vidutiniškai Baltijos regione. Dalis savininkų renkasi ir dujinę (LPG) versiją, kuri papildomai mažina degalų išlaidas, tačiau reikalauja atskiro dėmesio uždegimo žvakėms ir vožtuvams, kurie tokiu režimu dirba sunkesnėmis sąlygomis.
Prieš pirkdami naudotą automobilį su šiuo varikliu, verta patikrinti bent kelis dalykus:
- ar grandinė šaltu startu neskleidžia metalinio barškesio;
- ar aušinimo skysčio lygis nekrenta tarp patikrinimų;
- ar serviso knygelėje alyva keista ne rečiau kaip kas 10–15 tūkst. km.
Rudenį, prieš pirmuosius rimtus šalčius, patikrinti aušinimo skystį ir akumuliatorių šiam varikliui ypač prasminga – žiemą jis atleidimo nedovanoja. Variklio istorija rodo paradoksą: gamintojo brošiūra žada bepriežiūrinę grandinę ir santūrų suvartojimą, o kasdienė eksploatacija reikalauja dažnesnio dėmesio, nei daugelis tikisi. Redakcijos vertinimu, tai nereiškia, kad 0,9 TCe – blogas pasirinkimas, tačiau pirkti jį „aklai“, pasikliaujant vien gamintojo skaičiais, būtų klaidinga. Skaičiai iš servisų ir skelbimų portalų šiuo atveju pasako daugiau, nei bet kokia reklaminė brošiūra.