36 metai gamyboje – tiek jau skaičiuoja „Toyota“ 1HZ dyzelinis variklis, ir gamintojas jo vis dar neatsisako. Žinoma, ir šį agregatą galima sugadinti, bet tam reikės tikrai pasistengti. „Toyota“ šis 4,2 litro šešių cilindrų variklis, sukurtas pirmiausia „Land Cruiser“ šeimai, tapo epiniu ilgaamžiškumo pavyzdžiu – ne be reikalo būtent jis per pastaruosius dešimtmečius sustiprino markės, kaip patikimumo garanto, reputaciją visame pasaulyje.
Kodėl paprastumas čia yra privalumas, ne trūkumas
1HZ priklauso dyzelinių variklių kartai, kurios konstrukcija apsieina be elektroninio variklio valdymo ir be turbokompresoriaus. Šešių cilindrų, 4,2 litro darbinio tūrio agregatas pristatytas 1990 metais – iš pradžių jis buvo sukurtas tuometiniam naujam „Land Cruiser 80“, šeimos flagmanui, ir tuo pat metu pradėtas montuoti 70-osios serijos modeliuose. Kol vėlesnėse kartose „Toyota“ vis dažniau rinkosi turbininius ir elektroniškai valdomus dyzelinius variklius, 1HZ liko gamybos programoje dešimtmečiais nepakitęs iš esmės.
Kodėl tai reiškia mažiau to, kas gali sugesti
Bet ar tai reiškia, kad paprastesnis variklis automatiškai silpnesnis? Priešingai. Mechaninis įpurškimas be sudėtingos elektronikos reiškia gerokai mažiau potencialių gedimo taškų – nėra jutiklių tinklo, kurio vienas gedimas sukeltų kaskadą klaidų, nėra turbokompresoriaus, kurio guoliai ar sparnuotė anksčiau ar vėliau susidėvi. Tai ir yra priežastis, kodėl 1HZ toliau montuojamas modeliuose, skirtuose tiems planetos regionams, kur pasiekti tikslą svarbiau nei turėti įspūdingai atrodančią technologiją – Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Australijos tolimuose regionuose, kur automobilis kartais yra vienintelė patikima transporto priemonė šimtus kilometrų nuo artimiausio serviso.
Ką praktiškai reiškia toks konstrukcijos paprastumas
Kas bent kartą matė tolimuosiuose regionuose eksploatuojamą „Land Cruiser“ su 1HZ varikliu – žino, kad tokie automobiliai dažnai dirba be pertraukos metų metus, minimaliai prižiūrimi, ekstremaliomis sąlygomis. Nesant elektroninio valdymo bloko, kuris galėtų „susipainioti“ dėl netikslių jutiklių duomenų, variklis reaguoja tiesiogiai ir nuspėjamai. Žema galia, palyginti su šiuolaikiniais turbininiais dyzeliniais agregatais, taip pat reiškia mažesnę apkrovą stūmoklių grupei, cilindro galvutės tarpinei ir alkūniniam velenui – o tai tiesiogiai prisideda prie ilgaamžiškumo.
Ar jį galima „nužudyti“?
Taip, žinoma – joks variklis nėra visiškai nesunaikinamas. Ilgalaikis darbas be tinkamos alyvos priežiūros, aušinimo sistemos gedimai, kuriems leidžiama tęstis be dėmesio, ar rimtas mechaninis pažeidimas anksčiau ar vėliau padarys savo. Bet praktikoje 1HZ tam reikalauja gerokai daugiau nuolaidžiavimo aplaidumui, nei dauguma šiuolaikinių, sudėtingesnių variklių. Būtent šis atsparumas žmogiškoms klaidoms ir laiko trūkumui yra tas bruožas, kurį mechanikai mini kaskart, kai kalba pasisuka apie „nesunaikinamus“ variklius.
Ką tai reiškia Lietuvoje
Lietuvoje 1HZ turintys „Land Cruiser“ modeliai – retenybė, dažniausiai atkeliaujantys pavieniui, per specializuotus importuotojus ar entuziastų bendruomenes, besidominčias sunkiais visureigiais ir ekspedicine technika. Tai ne kasdienis pasirinkimas Autoplius skelbimuose, palyginti su turbininiais 1HD-FTE ar 1VD-FTV variantais, kurie Lietuvos rinkoje pasitaiko kur kas dažniau. Bet tiems, kurie ieško automobilio tikrai atokiems maršrutams – miško keliams, ekspedicijoms, sunkiam darbui ūkyje – būtent tokio paprastumo variklis dažnai tampa racionalesniu pasirinkimu nei galingesnis, bet technologiškai sudėtingesnis modernus dyzelis. Perkant tokį automobilį Lietuvoje verta iš karto susirasti mechaniką, dirbusį su senesnės kartos „Toyota“ dyzeliniais varikliais be elektroninio valdymo – jų vis mažiau, bet jie žino, ko iš tokio variklio tikėtis, o ko – ne.
Kodėl toks variklis dar ilgai neišnyks
Skaičiai kalba patys už save: 36 metai nepertraukiamos gamybos – tai retenybė bet kuriai automobilio dalies konstrukcijai šiuolaikinėje pramonėje, kur modeliai atnaujinami kas kelerius metus. 1HZ išlieka gamybos programoje ne dėl nostalgijos, o dėl to, kad jis vis dar geriausiai atlieka vieną konkrečią užduotį – dirbti ten, kur nėra vietos gedimams.
