Vairuotojas kerta sieną tarp dviejų ES šalių su įjungtu vaizdo registratoriumi – taip, kaip darė visą kelionę per Lietuvą. Namie tai visiškai teisėta ir įprasta. Bet kitoje sienos pusėje tas pats prietaisas jau gali reikšti administracinę baudą arba net baudžiamąją atsakomybę. Europoje vieningų vaizdo registratorių taisyklių tiesiog nėra – kiekviena šalis sprendžia pati, ir skirtumai tarp jų kartais milžiniški.
Kur registratorius naudoti tikrai saugu
Daugumoje Europos šalių vaizdo registratorius naudoti leidžiama be didesnių apribojimų. Tai galioja Lenkijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Suomijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Dažniausiai vairuotojas gali filmuoti maršrutą be problemų, tačiau galioja griežtesnės taisyklės dėl vėlesnio įrašų viešinimo – vaizdo medžiagos su matomais veidais ar valstybiniais numeriais publikavimas gali pažeisti privatumo ir asmens duomenų apsaugos reikalavimus. Pats prietaiso turėjimas šiose šalyse problemų nekelia; rizika prasideda tada, kai įrašas patenka į internetą ar socialinius tinklus be pakankamo anonimizavimo.
Šalys, kur registratorių geriau visai neįjungti
Griežčiausios taisyklės galioja Austrijoje, Liuksemburge ir Portugalijoje. Liuksemburge vaizdo registratoriaus naudojimas viešuosiuose keliuose yra draudžiamas, o kraštutiniais atvejais neteisėtas įrašų publikavimas gali baigtis net baudžiamąja atsakomybe. Austrijoje registratorių naudojimas iš principo taip pat draudžiamas, nors leidžiamos labai siauros išimtys – pavyzdžiui, trumpas įrašas, tiesiogiai susijęs su konkrečiu eismo įvykiu, jei fiksavimo apimtis minimali ir neleidžia identifikuoti pašalinių asmenų. Ypatingas dėmesys skiriamas ir asmens duomenų apsaugai: kai kurių stovinčio automobilio stebėjimo sistemų atveju savininkas gali būti laikomas duomenų valdytoju ir turėti papildomų pareigų pagal BDAR.
Neaiškios zonos: kai taisyklė – nei draudimas, nei laisvė
Vokietijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje ir Italijoje taisyklės sudėtingesnės nei paprastas draudimas ar leidimas. Dalyje šių šalių registratorius turėtų fiksuoti tik konkrečius eismo įvykius ar pavojingas situacijas, o ne nuolat filmuoti visą kelionę – praktiškai tai reiškia, kad įprastos važiavimo medžiagos turėtų būti automatiškai perrašomos arba ištrinamos. Vengrijoje galioja papildomi apribojimai įrašų saugojimo trukmei – medžiaga turi būti ištrinama per kelias dienas, jei nereikalinga kaip įrodymas. Italijoje ir Ispanijoje itin svarbus tinkamas prietaiso pritvirtinimas – registratorius negali riboti vairuotojo matomumo, o netinkamas jo išdėstymas gali baigtis bauda.
Bet ar tai reiškia, kad vien registratoriaus turėjimas jau yra pažeidimas? Ne – dažniausiai problema kyla ne dėl paties įrenginio, o dėl to, kaip įrašas naudojamas vėliau. Vokietijoje filmuoti leidžiama ribotai, tačiau įrašų publikavimas praktiškai neįmanomas, o tai, ar medžiaga bus priimta kaip įrodymas teisme, sprendžia teismas kiekvienu atveju atskirai. Šveicarijoje galioja vienos griežčiausių privatumo apsaugos taisyklių Europoje – žmonių filmuoti be jų sutikimo negalima, registratorius turėtų fiksuoti tik eismo įvykius, o ne kurti viso maršruto archyvą.
Ką tai reiškia Lietuvos vairuotojams
Lietuvoje vaizdo registratorių naudoti viešuosiuose keliuose visiškai teisėta, ir joks reglamentas šios srities neriboja. Verta prisiminti ir kitą, jau žinomą niuansą: Lenkijoje registratorius savaime taip pat nėra draudžiamas – ten galioja atskiras draudimas fotografuoti ar filmuoti konkrečius, ženklais pažymėtus strateginius objektus, o ne bendras vaizdo registratorių naudojimo draudimas. Ir būtent šis skirtumas dažniausiai nutyla, kol vairuotojas nesusiduria su problema asmeniškai. Prieš tolesnę kelionę per kelias Europos šalis verta pasitikrinti kiekvienos tranzitinės valstybės taisykles ir įsitikinti, kad viešai dalinamasi tik tokiais įrašais, kuriuose veidai bei valstybiniai numeriai paslėpti.