Priekyje važiuojantis automobilis staiga stabdo prie pat matuoklio, o vos jį pravažiavęs vėl spaudžia akseleratorių. Tarsi greičio riba galiotų tik ties tuo vienu tašku. Italai šiam manevrui net turi pavadinimą – „kengūros šuolis”. Bet Lietuvoje, kur veikia dešimtys vidutinio greičio matavimo sistemų, toks šuolis ne tik nepadeda – jis pats gali užtraukti baudą.
Kodėl staigus stabdymas prie matuoklio nieko nekeičia
Momentinis greičio matuoklis fiksuoja greitį vienoje vietoje – todėl trumpam sulėtinus prie jo, teoriškai pažeidimo galima išvengti. Vidutinio greičio sistema veikia visiškai kitaip. Ruožo pradžioje ir pabaigoje stovinčios kameros užfiksuoja automobilio numerį ir tikslų pravažiavimo laiką, o iš atstumo ir sugaišto laiko apskaičiuojamas vidutinis greitis visame ruože.
Tai reiškia, kad tie keli šimtai metrų, kuriuos jau spėjote nuvažiuoti per greitai, į vidurkį įskaičiuojami nepriklausomai nuo to, ką darote prie pačios kameros. Sulėtinimas paskutinę akimirką nepakeičia laiko, per kurį įveikėte visą atstumą. Lietuvoje vidutinio greičio ruožas paprastai skaičiuojamas kaip vientisas atstumas tarp dviejų kamerų – nuo įvažiavimo iki išvažiavimo taško.
Kodėl net „tvarkingas” vidurkis kartais klaidina
Yra ir subtilesnė detalė, kurią verta suprasti kaip principą. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, ilgesnės ruožo kontrolės sistemos suskaidytos į atskiras matavimo atkarpas – dažniausiai ten, kur ruože yra nuovažų ar įvažiavimų. Ten galioja taisyklė: per didelio vidurkio vienoje atkarpoje negalima „ištaisyti” lėčiau važiuojant kitoje.
Įsivaizduokite dvi penkių kilometrų atkarpas, kur visur leidžiama 100 km/h. Pirmą įveikiate 120 km/h vidutiniu greičiu, antrą – 80 km/h. Per visus dešimt kilometrų išeitų vidutiniškai 96 km/h – atrodytų, viskas tvarkoje. Tačiau pirmoji atkarpa vis tiek liktų greičio viršijimu, nes vidurkis tokioje sistemoje skaičiuojamas kiekvienoje atkarpoje atskirai, o ne per visą kelią.
Svarbu pabrėžti: tai užsienio sistemos pavyzdys, iliustruojantis, kaip apskritai veikia matematinė vidurkio logika. Lietuvos ruožai paprastai matuojami kaip vientisas atstumas, o ne skaidomi į atskirai baudžiamas atkarpas. Bet esmė ta pati – suklaidinti sistemą vietiniu manevru neįmanoma.
Kokia bauda gresia Lietuvoje
Jei vidutinis greitis ruože viršija leistiną ribą, administracinio nusižengimo protokolas formuojamas automatiškai, o bauda skiriama pagal ANK 416 straipsnį – lygiai taip pat, kaip ir už momentiniu matuokliu užfiksuotą pažeidimą. Pagal šį straipsnį, viršijus greitį daugiau kaip 10, bet ne daugiau kaip 20 km/h, gresia bauda nuo 12 iki 30 eurų; 20–30 km/h – nuo 30 iki 90 eurų; 30–40 km/h – jau nuo 120 iki 170 eurų.
Sistema taiko toleranciją – paprastai iki 10 km/h viršijimas nefiksuojamas, tačiau tai nėra „leidimas” viršyti, o tik techninė matavimo paklaida. Prieš kiekvieno tokio ruožo pradžią stovi įspėjamasis kelio ženklas, nurodantis ir viso ruožo ilgį metrais.
Staigus stabdymas – pats gali būti pažeidimas
Yra dar viena priežastis nesielgti su matuokliu kaip su raudonu šviesoforu. Pagal KET 135.4 punktą, vairuotojui draudžiama staigiai stabdyti, jeigu tai nebūtina eismo saugumui. Kitaip tariant, staigus stabdymas prie kameros – ypač jei jis sukelia grėsmę iš paskos važiuojantiems – pats gali būti vertinamas kaip pažeidimas, o ne būdas jo išvengti.
Ramiai sulėtinti, kad grįžtumėte prie leistino greičio, savaime niekur nedraudžiama. Bet staigiai stabdyti vien todėl, kad pamatėte matuoklį, yra ir beprasmiška, ir potencialiai pavojinga – o dar ir prieštarauja KET. Vidutinio greičio sistema jau žino, kaip važiavote visą ruožą, ir jos suklaidinti staigiu manevru paskutinę sekundę… tiesiog neįmanoma.
Ką iš tikrųjų daryti
Vienintelis būdas nesulaukti baudos vidutinio greičio ruože – laikytis leistino greičio nuo pirmo ruožo metro iki paskutinio, o ne tik prie matomų kamerų. Tuo labiau kad matuoklių tinklas Lietuvoje nuolat plečiasi ir kai kurie įrenginiai perkeliami į naujas vietas – pasitikėjimas „žinomu” maršrutu tampa vis mažiau patikimas argumentas.
