Bendras kainų lygis Vokietijoje nuo 2016-ųjų kilo vidutiniškai 2,8 % per metus, o atsarginių dalių kainos – 5,9 %. Daugiau nei dvigubai sparčiau. Toks skirtumas atrodo kaip sausa statistika, kol po nedidelio susidūrimo prekybos centro aikštelėje servisas neatsiunčia sąmatos.
Šiuos skaičius šią savaitę paskelbė Vokietijos draudikų asociacija GDV, kasmet tikrinanti 20 matomų kėbulo dalių kainas. Per pastaruosius dvylika mėnesių, nuo 2025 m. rugpjūčio iki 2026 m. rugpjūčio, jos vėl pabrango daugiau nei 4 %, o nuo 2016-ųjų bendras kilimas viršija 80 %. Nė viena iš 20 tirtų dalių nebrango lėčiau už infliaciją.
Kurios dalys brango labiausiai
Labiausiai brango tos dalys, kurios nukenčia net per nedidelius susidūrimus: galinės šoninės sienelės, priekinės durys ir bagažinės dangčiai. Jų kainos nuo 2016-ųjų beveik padvigubėjo. Ryškiausias pavyzdys – žibintas. Pagal GDV skaičiavimus vienas žibintas reprezentatyviuose modeliuose dabar vidutiniškai kainuoja 1 330 eurų, t. y. 82 % daugiau nei 2016-aisiais. Apskaičiavus atgal, prieš dešimtmetį tas pats žibintas kainavo maždaug 730 eurų.
Kainos tikrinamos „Audatex“ žalų skaičiavimo duomenų bazėje, kurią draudikai naudoja remonto sąmatoms. Tyrime – 38 skirtingų gamintojų modeliai, nuo mažųjų iki vidutinės ir aukštesnės klasės automobilių.
Draudimo įmokos auga lėčiau, bet auga
Brangstančios dalys tiesiogiai didina remonto sąskaitas, o šios – draudikų išmokas. GDV teigimu, kai kuriais metais išmokos viršijo įmokų pajamas, todėl įmokas teko kelti. Privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmokos Vokietijoje per tą patį laikotarpį augo vidutiniškai 2,4 % per metus – lėčiau ir už dalis, ir už infliaciją.
Ar visa kaltė tenka gamintojams? Ne visai. Remonto kainą lemia ir darbo valandos įkainis, dažymas, pažeidimų skaičius. Tačiau darbo įkainį servisai nustato patys, o kai alternatyvios dalies nėra, jos kainą diktuoja gamintojas.
Dizaino apsauga – teisėtas monopolis
Pagrindine priežastimi GDV įvardija dizaino apsaugą. Ji saugo ne tik automobilio formą, bet ir matomas dalis: duris, sparnus, šoninius veidrodėlius. Po avarijos tokią dalį dažniausiai galima nusipirkti tik iš paties gamintojo, nes nepriklausomi tiekėjai negali jos siūlyti tomis pačiomis sąlygomis. „auto motor und sport“ žurnalistai savo išvadų neslepia: gamintojai šiuo monopoliu, panašu, naudojasi labai sėkmingai.
Vokietija dar 2020 m. į įstatymą įrašė vadinamąją remonto išlygą, tačiau ji taikoma tik dizainams, užregistruotiems po 2020 m. gruodžio 2 d. Didelė dalis šiandien keliuose važinėjančių automobilių suprojektuota anksčiau. Įstatymas pakeistas. Kainos – ne.
Atsarginių dalių kainos ir Lietuva: ką keis ES direktyva
Pokyčių laukiama iš ES direktyvos 2024/2823 dėl teisinės dizaino apsaugos. Ji įtvirtina remonto išlygą visoje ES: matomas dalis, skirtas automobilio išvaizdai atkurti po avarijos, galės siūlyti ir kiti gamintojai. Visos ES valstybės, taip pat ir Lietuva, direktyvą į nacionalinę teisę privalo perkelti iki 2027 m. gruodžio 9 d. Tačiau toms šalims, kurios iki šiol tokios išlygos neturėjo, leista senesnius dizainus saugoti ilgiau – kai kuriais atvejais iki 2032 m.
Lietuvos rinka nuo Vokietijos priklauso labiau, nei gali atrodyti. Didelę dalį mūsų automobilių parko sudaro iš ten atvežti naudoti automobiliai, o originalios dalys keliauja tais pačiais gamintojų platinimo tinklais. Tad jei originalus sparnas brangsta Vokietijoje, sunku tikėtis, kad Kauno servise jis kainuos pigiau.
Redakcijos vertinimu, ES su remonto išlyga delsė per ilgai: direktyva priimta 2024-aisiais, o kai kurių modelių savininkai realią alternatyvą originaliam sparnui gali pamatyti tik kito dešimtmečio pradžioje. Kol taip yra, gavus remonto sąmatą, verta paklausti serviso, kurias dalis galima keisti naudotomis ar kito gamintojo, ir tik tada sutikti su suma.
