Daugiau kaip 40 Europos transporto ir logistikos organizacijų kreipėsi į Briuselį su aiškiu reikalavimu: programai „Connecting Europe Facility” (CEF) skirti ne mažiau kaip 100 mlrd. eurų. Kitaip – ES vidaus rinkos stuburas silpnės.
Kreipimąsi pasirašė IRU, ACEA, ESPORG, UETR ir kitos įtakingos pramonės asociacijos. Laikas pasirinktas neatsitiktinai – artėja derybos dėl naujos ES daugiametės finansinės programos (DFP), kuri nulems, kiek pinigų atiteks transporto infrastruktūrai iki 2030-ųjų pabaigos.
Kas yra CEF ir kodėl ji svarbi
„Connecting Europe Facility” – pagrindinė ES programa, finansuojanti tarpvalstybinius transporto projektus. Per ją pinigai keliauja į TEN-T koridorius, alternatyvių degalų infrastruktūrą, geležinkelio jungtis ir skaitmeninius sprendimus.
Problema ta, kad paraiškų skaičius jau daugelį metų viršija turimą biudžetą. Dalis projektų, turinčių didelę europinę pridėtinę vertę, finansavimo negauna – tiesiog nėra pinigų.
Transporto sektorius teigia, kad dabartinis finansavimo lygis – fragmentiškas ir nepakankamas. 100 mlrd. eurų reikalavimas rodo, jog kalbama ne apie simbolinį padidinimą, o apie esminį prioritetų persvarstymą.
Trys kryptys, kur reikia investicijų
Organizacijos išskiria konkrečias sritis, kur pinigų trūksta labiausiai:
Infrastruktūros spragos. Tarpvalstybinės siaurosios vietos, trūkstamos jungtys, nepakankamas tinklo pralaidumas. Tai stabdo krovinių judėjimą ir didina logistikos kaštus.
Nulinės emisijos transportas. Elektromobilių ir vandeniliu varomų sunkvežimių įkrovimo infrastruktūra kol kas plėtojama per lėtai. Be investicijų dekarbonizacijos tikslai liks popieriuje.
Saugios stovėjimo aikštelės. Sunkvežimių vairuotojams trūksta apsaugotų poilsio vietų – tai ir saugumo, ir darbo sąlygų klausimas.
Geopolitika ir klimatas keičia prioritetus
Laiško autoriai pabrėžia, kad situacija Europoje pasikeitė. Geopolitinė įtampa ir klimato pokyčiai verčia galvoti ne tik apie efektyvumą, bet ir apie atsparumą.
Infrastruktūra turi tarnauti dviem tikslams: civiliniam ir kariniam. Logistinis mobilumas tampa strateginiu veiksniu – gebėjimas greitai pervežti techniką ir atsargas šiandien yra saugumo politikos dalis.
Klimato rizikos taip pat reikalauja kitokio požiūrio. Potvyniai, ekstremalūs orai, sutrikimai tiekimo grandinėse – visa tai rodo, kad investicijos į infrastruktūros atsparumą nebėra prabanga.
Kodėl tai aktualu Lietuvai
Lietuva yra tranzito šalis. „Via Baltica”, „Rail Baltica”, Klaipėdos uostas – visi šie projektai tiesiogiai priklauso nuo ES finansavimo. CEF programa jau dabar yra pagrindinis „Rail Baltica” pinigų šaltinis.
Jei finansavimas neaugs, projektų įgyvendinimas vėluos. „Rail Baltica” jau patyrė vėlavimų ir biudžeto viršijimų – papildomas lėšų trūkumas situacijos nepagerins.
Be to, Lietuvos vežėjai – vieni didžiausių ES. Mūsų sunkvežimiai vežioja krovinius visoje Europoje. Infrastruktūros kokybė kitose šalyse tiesiogiai veikia jų darbo sąlygas ir konkurencingumą.
Derybos parodys, ar ES rimtai žiūri į transportą
Artėjančios DFP derybos taps testu. Ar politinės ambicijos – žaliasis kursas, strateginė autonomija, konkurencingumas – bus paremtos realiais pinigais?
Transporto sektoriaus pozicija aiški: be modernios ir pakankamai finansuojamos infrastruktūros Europa nepajėgs nei konkuruoti, nei dekarbonizuotis, nei užtikrinti saugių tiekimo grandinių. 100 mlrd. eurų – tai suma, kuri leistų nutraukti chronišką nepakankamo finansavimo praktiką.
