Praėjus šešiems mėnesiams po to, kai Italija įvedė 100 eurų valandinį mokestį už sunkvežimių laukimą pakrovimo ir iškrovimo vietose, tapo akivaizdus atotrūkis tarp teisės aktų ir rinkos realybės. Nors taisyklė oficialiai galioja, dauguma vežėjų praneša, kad negavo jiems teisėtai priklausančios kompensacijos.
Įstatymas žada 100 eurų už kiekvieną papildomą valandą po 90 minučių
Italijos įstatymas Nr. 105/2025, priimtas pagal vadinamąjį „Decreto Infrastructure“, buvo skirtas subalansuoti galią tiekimo grandinėje. Jame teigiama, kad po 90 minučių atidėjimo laikotarpio pakrovimo ar iškrovimo vietose klientas privalo sumokėti 100 eurų už kiekvieną papildomą valandą ar jos dalį.
Ką nustato reglamentas
- 90 minučių nemokamo laukimo laiko sandėliuose.
- 100 eurų kompensacija už kiekvieną papildomą valandą ar jos dalį.
- Sutarties šalies ir pakrovimo organizatoriaus bendra atsakomybė.
- Mokėjimo negalima atsisakyti sutartimi.
Lapkričio mėnesį Italijos infrastruktūros ir transporto ministerija patvirtino, kad mokėjimas yra privalomas ir negali būti atmestas sutartimi. Teoriškai teisinė sistema yra aiški.
Rinkos praktika rodo ką kita
Italijos vežėjų asociacijos ASSOTIR atlikta apklausa rodo, kad tik 28 % vidutinio dydžio įmonių iš tikrųjų gavo kompensaciją. Tarp mikroįmonių, valdančių nuo vieno iki penkių sunkvežimių, šis skaičius sumažėja iki vos 5 %.
Tai reiškia, kad daugiau nei 70 % vežėjų, turinčių teisę į kompensaciją, nebuvo sumokėta. Daugeliui mažų operatorių mokesčio reikalavimas kelia komercinę riziką.
Komercinis spaudimas pakeičia finansinį atsiskaitymą
Pramonės federacija FIAP pranešė, kad kai kurie klientai į naująjį reglamentą reagavo ne laikydamiesi jo, o darydami spaudimą. Vežėjai, kurie išrašė sąskaitas už laukimo laiką, tariamai susidūrė su pasiūlymais nutraukti bendradarbiavimą arba buvo skatinami pasirašyti atsisakymus, prieštaraujančius reglamentui.
FIAP šią praktiką apibūdino kaip galimą ekonominės priklausomybės piktnaudžiavimą ir informavo Italijos konkurencijos tarnybą. Taip pat buvo įsteigta stebėsenos grupė, skirta rinkti duomenis apie galimus pažeidimus pakrovimo vietose.
Kompensavimo mechanizmas nėra automatinis
Pagrindinis Italijos modelio trūkumas yra tas, kad mokėjimas nėra automatinis. Vežėjai turi aktyviai reikalauti kompensacijos iš savo klientų. Mažesniems operatoriams, labai priklausomiems nuo riboto skaičiaus sutarčių, tai sukuria dilemą.
Ilgalaikis laukimo laikas tiesiogiai sumažina pelningumą, sutrikdydamas tvarkaraščius, sumažindamas transporto priemonių panaudojimą ir didindamas darbo sąnaudas. Tačiau reikalavimas 100 eurų per valandą gali pakenkti ilgalaikiams verslo santykiams.
Kaip tai dera su platesniu Europos kontekstu
Italija nėra vienintelė šalis, bandanti reguliuoti laukimo laiką. Portugalija 2021 m. įvedė kompensavimo taisykles, pagal kurias valandinis įkainis svyruoja nuo 12 iki 40 eurų, priklausomai nuo transporto priemonės tipo, o po ilgesnių vėlavimų jis didėja. Ispanija panašias priemones įgyvendino 2022 m., įskaitant apribojimus vairuotojams, atliekantiems pakrovimo ir iškrovimo užduotis, ir kompensaciją už laukimą, viršijantį vieną valandą paskirstymo centruose.
Tačiau visoje Europoje veiksmingas vykdymo užtikrinimas labai priklauso nuo derybų galios ir stebėsenos mechanizmų.
Pasekmės transporto rinkai
Italijos atvejis rodo, kad vien teisės aktų nepakanka, jei vykdymo užtikrinimas išlieka silpnas arba jei mechanizmas remiasi tik individualiais ieškiniais. Be automatizavimo ar veiksmingos priežiūros, kompensacija tampa derybų, o ne garantuotos teisės klausimu.
Europos transporto sektoriuje laukimo laikas ir toliau yra vienas iš labiausiai neišspręstų tiekimo grandinių neefektyvumo problemų. Jei mažesni vežėjai sistemingai absorbuos šias išlaidas, ilgalaikės pasekmės gali būti mažėjantis pelningumas ir padidėjusi rinkos koncentracija didesnių operatorių, turinčių stipresnes derybines pozicijas, naudai. Ar panašios reguliavimo spragos gali atsirasti ir kitose ES rinkose?
