1.2 PureTech reputacija naudotų automobilių rinkoje jau seniai nusistovėjusi – „variklis, kurio geriau vengti”. Bet ar tai reiškia, kad kiekvienas toks automobilis yra laiko bomba? Ne visai. Testuotas Citroën C3 su šiuo varikliu ir automatine pavarų dėže, nuvažiavęs vos 54 000 km, rodo, kad su tinkama priežiūra istorija gali baigtis kitaip.
Kodėl šis variklis apskritai turi blogą vardą
Problemos šaknis – paskirstymo diržas, kuris veikia alyvos vonioje. Šaltam varikliui degalai tiesioginio įpurškimo metu dalinai nusiplauna į alyvą, o pilnai išgaruoja tik jai įkaitus virš maždaug 70°C – tai gali užtrukti 10–15 kilometrų. Benzinas tirpina gumą, todėl diržas laikui bėgant ima trupėti, o skeveldros užkemša alyvos siurblio čiulptuką. Variklis pradeda blogai tepamas – ir dažniausiai tai nėra staigi mirtis, o palaipsnis procesas, kurį trumpame bandomajame važiavime pastebėti beveik neįmanoma.
Prie to prisideda ir alyvos vonelės forma – ją keičiant ne visa sena alyva išteka be siurbimo. Ilgi, gamintojo pratęsti tarnybos intervalai (kai kada iki 25 000 km) šiam varikliui buvo per dideli.
Kodėl automobilis su maža rida – reta ir vertinga proga
Rinkoje šio modelio automatinės versijos pasitaiko gerokai rečiau nei mechaninės pavarų dėžės variantai. Ir tai ne atsitiktinumas – automatas šiam trijų cilindrų varikliui suteikia kitokį charakterį: miesto sraute jis kultūringesnis nei ankstesnės robotizuotos dėžės, nors kartais pastebimas per didelis noras įsijungti sankabai, primenantis dvigubos sankabos jausmą.
Bet ar mažas nuvažiuotas atstumas savaime reiškia mažesnę riziką? Ne būtinai. Kuo mažiau kilometrų, tuo daugiau šalto starto ciklų proporcingai teko varikliui – o būtent šaltas paleidimas labiausiai skiedžia alyvą degalais. Automobilis su maža rida, bet dažnais trumpais važiavimais gali būti rizikingesnis nei tas, kuris daug važinėjo greitkeliu.
Kaip išauginti šį variklį, o ne jį pribaigti
Nuo 2019 m. spalio gamintojas sutrumpino alyvos keitimo intervalą iki 20 000 km arba vienerių metų. Mechanikai pataria dar atsargesnį intervalą – 10 000 km, jei dažniausiai važiuojama iki dešimties kilometrų atstumais. Būtent tokiu režimu degalų skiedimas alyvoje vyksta intensyviausiai.
Diržą kartu su papildomų agregatų diržu rekomenduojama keisti kas 100 000 km arba šešerius metus – jokiu būdu ne rečiau. Naudojama tik gamintojo specifikaciją atitinkanti alyva. Ir tai – dar ne viskas: kai keičiama alyva, verta atkreipti dėmesį, ar servisas ją tikrai išsiurbė, o ne vien nuleido per kamštį, nes vonelės forma neleidžia visai senai alyvai ištekėti savaime.
Ką realiai kainuoja priežiūra ir remontas
Čekijos rinkos duomenimis, pilnas diržo komplektas su keitimu kainuoja apie 200 eurų, o vien uždegimo žvakė – apie 40 eurų. Tai nedidelė kaina, palyginti su tuo, kas nutinka, jei diržas pražiūrimas – tuomet gali tekti keisti katalizatorių, o tai jau kelių tūkstančių eurų sąskaita.
Automatinės dėžės alyvą gamintojo servisiniame plane rekomenduojama keisti po ketverių metų arba 60 000 km – nors dažnai apie tai net nepamenama. Praleisti šio žingsnio nereikėtų: gamykliškai atnaujintos pavarų dėžės kaina, jei senoji visiškai sugestų, siekia kelis kartus daugiau nei paties automobilio vertė.
Kas bent kartą stovėjo prie tokio pasirinkimo – pigi naudota su rizikingu varikliu ar brangesnė, bet be istorijos garantijos – tas žino, kaip sunku tą sprendimą priimti vien pagal skelbimo tekstą.
Ką patikrinti prieš perkant
- Serviso istorija. Ar diržas keistas laiku, ar išsaugotos sąskaitos ir antspaudai – tai bus svarbu ir kitam pirkėjui ateityje.
- Alyvos keitimo dažnumas. Jei automobilis daugiausia važinėjo trumpais atstumais, teiraukitės, ar alyva keista dažniau nei standartinis intervalas.
- Automatinės dėžės alyva. Paklauskite, ar ji apskritai buvo keista – dažniausiai apie tai servisinėje knygelėje nėra nė žodžio.
Blogas variklio vardas liks šiam agregatui visam laikui. Bet kruopščiai prižiūrėtas egzempliorius, ypač su reta automatine dėže, gali būti visai padorus pasirinkimas – jei žinote, ko iš jo reikalauti.
