Pili kurą taip, kaip tūkstantį kartų iki tol. Antgalis spragteli, ekranas parodo sumą, sumoki ir važiuoji toliau. Retas žvilgteli, ar į baką tikrai pateko tiek, kiek suskaičiavo kolonėlė.
Būtent iš šio neatidumo ir gyvena mitas apie sukčiavimą degalinėje. Vieni pasakoja apie „perprogramuotus” dozatorius, kiti – apie žarnas, kuriose dingsta litro dalis. Tikrovė kiek nuobodesnė, bet naudingesnė: didžiausią dalį permokų vairuotojas dažniausiai susimoka pats, net to nepastebėdamas.
Ar degalinėse tikrai vagia kurą?
Degalų kolonėlė – ne turgaus svarstyklės. Tai matavimo priemonė, kuriai taikomas teisinis metrologinis reglamentavimas. Lietuvos metrologijos inspekcijos duomenimis, kiekviena kolonėlė privalo turėti galiojančią metrologinę patikrą, patikros žymenį ir nepažeistas plombas. Skundus dėl netikslaus kiekio nagrinėja būtent ši inspekcija.
Kiek kuro „leidžiama” prarasti? Vienam pistoletui nustatyta 0,5 proc. paklaida, visai kolonėlei – 0,2 proc. Praktiškai tai reiškia: pilant litrą, leidžiamas nuokrypis – vos 5 mililitrai, o pilant dešimt litrų – 50. Peržengus šią ribą, degalinei gresia bauda.
Reidasofficial.lt redakcija sutikrino inspekcijos reikalavimus – ir vaizdas išeina priešingas nei baisiosios istorijos internete. Sąmoningo sukčiavimo atvejai reti, o skundų dėl kiekio metrologai per metus sulaukia vos kelių. Dažniausias nukrypimas – minimalus, neretai nulemtas ne apgaulės, o kuro temperatūros.
Kur iš tikrųjų dingsta pinigai
Jei ne programinė įranga, tai kas? Paprasčiausias ir seniausias triukas – nenulintas ekranas. Ankstesnis klientas baigė pilti, o skaitiklis liko su jo suma. Neatkreipei dėmesio – sumoki ir už jo pusę bako.
Kada paskutinį kartą pažiūrėjote, ar ekranas prieš pildymą rodo nulius? Daugelis iš mūsų sumoka, net nežvilgtelėję į skaičius – ypač skubėdami ar kai antgalį laiko degalinės darbuotojas. Penkios sekundės žvilgsnio arba svetimo bako dalis jūsų sąskaitoje.
Antra vieta, kur tyliai nuteka pinigai – nepatikimos, mažos apyvartos degalinės. Ten svarbesnė ne tiek kiekio, kiek kokybės rizika, bet piniginei rezultatas panašus.
Kelionėje – atsargiau
Namuose pildotęs pažįstamoje degalinėje, o kelionėje sustojate ten, kur pakliūva. Nepažįstamos stotelės, aptarnavimas per darbuotoją, kartais – terminalas šalikelėje be jokios priežiūros. Būtent svetur verta būti atidesniam:
- prieš pildymą įsitikinkite, kad ekranas rodo 0,00 – ir litrų, ir sumos eilutėje;
- rinkitės žinomus tinklus, o ne vienišą kolonėlę be jokių ženklų;
- mokėkite bekontakčiu būdu arba viduje, o ne prie įtartinai atrodančio terminalo;
- pasilikite kvitą ir peržiūrėkite banko išrašą grįžę, o ne po mėnesio.
Sunku nepastebėti, kad daugiausiai permokame ne dėl klastingų sukčių, o dėl skubėjimo ir neatidumo. Sukčiui reikia progos – o ją dažniausiai patys ir paduodame.
Ką daryti, jei įtariate apgaulę
Įtarimas turi remtis kažkuo apčiuopiamu. Geriausias įrankis – jūsų paties automobilio suvartojimas. Jei litrai šimtui kilometrų staiga pašoko, nors važiuojate kaip visada ir tik vienoje degalinėje, tai jau signalas. Užsirašykite datą, sumą, pasilikite kvitą.
Tada kreipkitės į Lietuvos metrologijos inspekciją – ji turi teisę patikrinti kolonėlę etalonine įranga. Vien telefono skambučio nepakaks: be kvito ir konkrečių duomenų reidas neįvyks. O be įrodymų liks tik nuoskauda…
Prieš kitą pildymą – penkios sekundės prie kolonėlės. Pažiūrėkite, ar ekranas prasideda nuo nulio ir ar ant dozatoriaus yra galiojantis patikros žymuo. Tiek užtenka, kad kitą mėnesį nemokėtumėte už tai, ko negavote – ir kad istorijos apie sukčius liktų tik istorijomis.