Pliaupia lietus, matomumas prastas, o kelio ženklas magistralėje vis tiek rodo 130 km/val. Daugelis vairuotojų samprotauja paprastai: jei ženklas leidžia, vadinasi, važiuoti tokiu greičiu galima. Bet ar tai iš tikrųjų tiesa? KET šiuo klausimu sako kai ką kito, ir būtent šis niuansas per liūtį dažnai nulemia, kam tenka kaltė.
Ko iš tikrųjų reikalauja KET
Pagal Kelių eismo taisyklių 127 punktą, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas privalo atsižvelgti į važiavimo sąlygas – ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, krovinį, meteorologines sąlygas bei eismo intensyvumą – kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Taisyklė aiškiai nurodo: vairuotojas turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jei to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.
Ženklas nurodo maksimumą, ne privalomą greitį
Čia ir slypi esminis nesusipratimas. Kelio ženkle nurodytas skaičius – tai maksimali leistina riba idealiomis sąlygomis, o ne greitis, kuriuo privaloma ar saugu važiuoti bet kada. Kitaip tariant, 130 km/val. ženklas nesuteikia teisės važiuoti 130 km/val. per liūtį, rūką ar plikledį – jis tik nustato viršutinę ribą, kurios negalima viršyti. Faktinis saugus greitis, kurį vairuotojas privalo pasirinkti, gali būti gerokai mažesnis, jei to reikalauja oro sąlygos.
Kodėl per liūtį kaltė dažnai tenka vairuotojui
Bet ką tai reiškia praktiškai, jei įvyksta avarija? Jei vairuotojas važiavo formaliai neviršydamas ženkle nurodytos ribos, bet nesuvaldė automobilio ant šlapios dangos ir sukėlė eismo įvykį, KET 127 punkto pažeidimas gali būti pripažintas būtent jam – nes greitis, nors ir „leistinas” pagal ženklą, nebuvo saugus konkrečiomis sąlygomis. Papildomai KET 126 punktas reikalauja laikytis tokio atstumo iki priekyje važiuojančios transporto priemonės, kad būtų galima saugiai sustoti – o ant šlapios dangos stabdymo kelias pailgėja, todėl ir šis atstumas turi būti didesnis nei sausu oru.
Kokia klaida dažniausiai kartojasi
Dažniausias vairuotojų samprotavimas – „laikiausi greičio ribos, vadinasi, esu tvarkoje”. Deja, teisiškai to nepakanka. Akvaplanavimas – kai tarp padangos ir dangos susidaro vandens sluoksnis ir ratai praranda sukibimą – prasideda būtent dėl per didelio greičio šlapiu keliu, dažniausiai virš 80 km/val. su nusidėvėjusiu protektoriumi. Formaliai neviršytas greičio ženklas šiuo atveju vairuotojo neapsaugo nei nuo avarijos, nei nuo atsakomybės.
Ką verta daryti per liūtį
Praktiškai KET reikalavimas išsiverčia į kelis paprastus veiksmus: prasidėjus stipriam lietui, sumažinkite greitį net jei ženklas leidžia daugiau, padidinkite atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio, įjunkite artimąsias šviesas ir venkite staigių manevrų… jei matomumas tampa itin prastas ar ant kelio kaupiasi vanduo, saugiausia tiesiog sulėtinti iki greičio, kuriuo jaučiatės tikrai valdantys automobilį – nepriklausomai nuo to, ką rodo ženklas.
