Automobilių stovėjimo aikštelių be kelio ženklų avarijos yra vieni dažniausių ir labiausiai ginčytinų įvykių Lietuvoje. Daugelis vairuotojų mano, kad automobilių stovėjimo aikštelėse kelių eismo taisyklės negalioja arba kad ten dešinės rankos taisyklė veikia kitaip. Ši prielaida yra teisiškai neteisinga ir dažnai veda prie aiškios atsakomybės.
Automobilių stovėjimo aikštelė nepatenka į kelių eismo taisyklių taikymo sritį, net ir be kelio ženklų
Plačiai paplitusi nuomonė, kad automobilių stovėjimo aikštelė nėra „tikras kelias“ ir todėl nepatenka į kelių eismo taisyklių taikymo sritį. Praktiškai šis nesusipratimas yra daugelio ginčų dėl automobilių stovėjimo aikštelių priežastis.
Dažniausios klaidingos prielaidos
- „Automobilių stovėjimo aikštelėse kelių eismo taisyklės negalioja.“
- „Be ženklų visi turi vienodą pirmenybę.“
- „Dešinės rankos taisyklė visada mane apsaugo.“
Pagal Lietuvos kelių eismo taisykles šios prielaidos neturi jokio teisinio pagrindo.
Mini nuosprendis aiškus: automobilių stovėjimo aikštelėms taikoma ta pati teisinė sistema kaip ir kitoms eismo erdvėms.
KET 3.16 apibrėžia automobilių stovėjimo aikšteles kaip kelio dalį
Pagal KET 3.16, automobilių stovėjimo aikštelė yra teritorija, skirta arba pritaikyta transporto priemonėms stovėti. Šis apibrėžimas neatmeta stovėjimo aikštelių iš eismo reguliavimo srities.
Vos tik transporto priemonėms pajudėjus per tokią zoną, eismas prasideda ir Kelių eismo taisyklės taikomos visiškai, net jei nėra kelio ženklų ar ženklinimo.
Kas laikoma sankryža stovėjimo aikštelėje
KET 3.17 sankryža apibrėžiama kaip teritorija, apribota įsivaizduojamomis linijomis, tęsiasinčiomis per susikertančių važiuojamųjų dalių kraštus.
Praktiškai, kai du eismo koridoriai arba juostos stovėjimo aikštelėje kerta viena kitą, ši vieta teisiškai laikoma sankryža, neatsižvelgiant į ženklinimą ar ženklus.
Taikoma dešinės rankos taisyklė, bet ne visais atvejais
Jei dvi transporto priemonės jau važiuoja susikertančiomis juostomis ir nėra pirmumo ženklų, taikoma bendroji taisyklė: vairuotojas privalo praleisti eismą iš dešinės.
Šis principas dažnai neteisingai suprantamas, nes daugelis vairuotojų jį taiko mechaniškai, neatsižvelgdami į savo judėjimo pobūdį.
Išvažiavimas iš stovėjimo vietos nėra tas pats, kas kirsti sankryžą
Svarbiausias teisinis skirtumas atsiranda, kai transporto priemonė išvažiuoja iš stovėjimo vietos ar platformos. Šiuo atveju vairuotojas pradeda manevrą, o ne tęsia važiavimą per sankryžą.
Pagal policijos ir draudikų naudojamą kelių eismo praktiką, vairuotojas, išvažiuojantis iš stovėjimo vietos, privalo duoti kelią visoms transporto priemonėms, jau judančioms važiavimo koridoriumi, net jei jos artėja iš kairės.
Tipiniai scenarijai ir atsakomybės vertinimas
Kai abi transporto priemonės juda pagrindiniais važiavimo koridoriais ir jų keliai susikerta, kaltė paprastai tenka vairuotojui, kuris nedavė kelio į dešinę.
Kai viena transporto priemonė važiuoja koridoriumi, o kita išvažiuoja iš stovėjimo vietos, atsakomybė beveik visada tenka išvažiuojančiai transporto priemonei.
Jei abi transporto priemonės išvažiuoja iš stovėjimo vietų vienu metu, atsakomybė vertinama atsižvelgiant į laiką, matomumą ir galimybę išvengti susidūrimo. Tokiais atvejais įprasta bendra atsakomybė.
Automobilių stovėjimo aikštelės yra reglamentuojamos erdvės, o ne teisinės pilkosios zonos
Automobilių stovėjimo aikštelės be ženklų nėra chaoso zonos. Tai teisiškai struktūrizuota aplinka, kurioje vis dar galioja manevrai, sankryžos ir pirmumo teisės taisyklės.
Skirtumo tarp važiavimo per sankryžą ir manevro pradžios supratimas dažnai yra lemiamas veiksnys nustatant kaltę. Ar kada nors esate patekę į incidentą automobilių stovėjimo aikštelėje, kai šis skirtumas buvo nepastebėtas?
