Kur važiuojate, kokiu greičiu, kiek kilometrų nuvažiavote. Šiuolaikiniai automobiliai generuoja nemažai duomenų – dalis lieka tik pačiame automobilyje, tačiau prijungtų prie interneto modelių atveju informacija gali pasiekti gamintoją ar kitą paslaugų teikėją. Būtent tokie duomenys dabar tampa diskusijos objektu Vokietijoje.
Kas konkrečiai siūloma
Reformuojant Vokietijos žvalgybos tarnybų – užsienio žvalgybos BND ir vidaus saugumo tarnybos Verfassungsschutz – veiklą reglamentuojančius įstatymus, svarstoma nuostata, pagal kurią automobilių gamintojai ir net servisai galėtų būti įpareigoti perduoti tam tikrus transporto priemonės duomenis. Vokietijos vyriausybė platesnę reformą jau patvirtino, tačiau dėl jos dar turi balsuoti parlamentas.
Raktinis žodis – telemetrijos duomenys. Kas tiksliai turėtų patekti į šią kategoriją, tebėra diskusijų objektas. Vokietijos automobilių verslo asociacija prašo valdžios aiškiau apibrėžti, kokius duomenis servisas iš tikrųjų turėtų galėti perduoti – siekiant išvengti, kad naujos taisyklės neįpareigotų kaupti duomenų, kurių įmonės kitu atveju apskritai nesaugotų.
Ką automobilis iš tikrųjų gali žinoti
Bet ar tai reiškia, kad kiekviena automobilio kamera, mikrofonas ar jutiklis taps tiesiogiai pasiekiamas žvalgyboms? Ne – kalbama tik apie duomenis, kurie faktiškai prieinami tai šaliai, iš kurios prašoma informacijos, ir patenka į teisinį apibrėžimą. ES gairės apie transporto priemonių duomenis mini greitį, ridą, degalų ar energijos suvartojimą, akumuliatoriaus lygį, padangų slėgį ir GPS pagrįstą buvimo vietą. Taip pat gali egzistuoti kelionės informacija – kada automobilis naudojamas.
Svarbu atskirti: vidinę kamerą, stebinčią vairuotoją, ir prijungtą navigacijos paslaugą, siunčiančią vietos duomenis į serverį – tai skirtingi dalykai. Panašiai veikia ir „juodoji dėžė” (Event Data Recorder) – ji lokaliai saugo nedidelį kiekį duomenų apie avariją, bet automatiškai internetu jų gamintojui nesiunčia.
O kaip Nyderlanduose
Nyderlandai atskiros nuostatos, įpareigojančios gamintojus ar servisus perduoti telemetrijos duomenis žvalgybai AIVD, kol kas neturi. Bet situacija nėra visiškai tuščia – Nyderlandų žvalgybos ir saugumo tarnybų įstatymo (Wiv) 39 straipsnis suteikia AIVD ir MIVD platų pagrindą prašyti informacijos iš beveik bet kurio subjekto, galinčio ją suteikti. Skirtumas nuo Vokietijos pasiūlymo – toks prašymas savaime nereiškia teisinės prievolės informaciją atiduoti, priešingai nei telekomunikacijų bendrovėms, kurioms galioja atskira, aiškiai apibrėžta pareiga bendradarbiauti.
AIVD taip pat turi griežtesnes galias – tam tikromis sąlygomis įsilaužti į skaitmeninį įrenginį ar sistemą, bet tam reikia ministro leidimo ir nepriklausomos priežiūros komisijos pritarimo kiekvienam konkrečiam atvejui.
Kodėl tai svarbu ir Lietuvai
Automobiliai vis labiau tampa prie interneto prijungtais kompiuteriais, o kartu auga ir apie juos surenkamos informacijos kiekis. Kol kas nėra viešai žinomo panašaus Lietuvos pasiūlymo, tiesiogiai įpareigojančio automobilių gamintojus ar servisus teikti telemetrijos duomenis žvalgybos institucijoms. Bet Vokietijos diskusija rodo kryptį, kuria gali judėti ir kitos ES šalys, automobiliams tampant vis „protingesniems” ir geriau prijungtiems. Ar Vokietija galiausiai priims šią nuostatą – dar neaišku. Kol kas tai – ženklas diskusijos, kuri, augant prijungtų automobilių skaičiui, gali kilti ir kitur.
