Lietuvoje daugelis vairuotojų tvirtai tiki, kad jei pėsčiasis kerta kelią ne per pėsčiųjų perėją, vairuotojas automatiškai nekaltas. Ši prielaida atrodo logiška ir dažnai kartojama kasdieniuose pokalbiuose. Tačiau kelių eismo taisyklės ir reali teisėsaugos praktika rodo visai kitokį vaizdą, ir šis nesusipratimas dažnai veda prie netikėtų baudų ir teisinės atsakomybės.
Pereinant ne per pėsčiųjų perėją vairuotojas automatiškai neatsipalaiduoja
Dažniausias klaidingas supratimas yra paprastas: „Jei pėsčiasis pažeidė taisykles, aš negaliu būti laikomas atsakingu.“ Lietuvos kelių eismo teisėje atsakomybė vertinama ne formaliai, o praktiškai. Svarbu tai, ar eismo įvykio buvo galima išvengti ir ar kiekvienas eismo dalyvis įvykdė savo teisines pareigas.
Daugelio vairuotojų įsitikinimas
- „Jis kirto kelią neteisėtai, todėl viskas, kas nutiks, yra jo kaltė.“
- „Aš turėjau pirmenybės teisę, todėl man nereikėjo reaguoti.“
- „Jei neviršijau greičio apribojimo, automatiškai esu saugus.“
Iš tikrųjų vienas kelių eismo taisyklių pažeidimas nepateisina kito. Net jei pėsčiasis pažeidžia taisykles, tai neatleidžia vairuotojo nuo pareigos elgtis atsargiai.
Praktinis verdiktas aiškus: pėsčiojo klaida neatleidžia vairuotojo nuo pareigos užkirsti kelią susidūrimui.
KET 42 apibrėžia pėsčiųjų pareigas, o ne vairuotojo imunitetą
Pagal KET 42 pėstieji privalo kirsti kelią pėsčiųjų perėjose, o ten, kur perėjos nėra, – sankryžose. Pereiti gatvę kitur leidžiama tik įsitikinus, kad tai daryti saugu. Ši taisyklė aiškiai nustato atsakomybę pėstiesiems, tačiau nesuteikia vairuotojams teisinio imuniteto.
Policijos ir teismų praktika nuolat pabrėžia, kad KET 42 nustato pėsčiųjų pareigas, o ne automatinį vairuotojo nekaltumą.
KET 48 sukuria aktyvią vairuotojų pareigą
Šiose situacijose lemiama taisyklė yra KET 48. Ji įpareigoja vairuotoją išlikti atidžiam, nuolat stebėti kelio aplinką ir imtis visų įmanomų priemonių, kad išvengtų eismo įvykio, net kai kitas eismo dalyvis pažeidžia taisykles.
Tai reiškia, kad vairuotojas negali „vairuoti aklai“, pasikliaudamas vien pėsčiojo pažeidimu. Jei pavojus buvo matomas, numatomas arba turėjo būti numatytas, atsakomybė vis tiek gali tekti vairuotojui.
Situacijos, kai vairuotojas vis tiek gali būti pripažintas kaltu
Pasikartoja scenarijai, kai vairuotojai yra patraukiami atsakomybėn, nepaisant to, kad pėsčiasis neteisėtai perėjo gatvę.
Matomumas ir nuspėjamumas
- Pėsčiasis buvo matomas iš anksto plačiame, gerai apšviestame kelyje.
- Pėsčiasis jau stovėjo šalia važiuojamosios dalies arba judėjo jos link.
Greitis netinkamas sąlygoms
- Važiuojama naktį, lyjant, rūke arba slidžiu paviršiumi.
- Gyvenamosiose zonose arba zonose, kuriose intensyvus pėsčiųjų judėjimas.
Reakcijos stoka
- Nebuvo bandoma stabdyti ar atlikti išvengiamojo manevro.
- Vairuotojas teigė, kad „jie tai padarė“ „neturėjo laiko“, nepaisant realios galimybės reaguoti.
Tokiais atvejais neveikimas paprastai traktuojamas kaip aplaidumas pagal KET 48.
Kada vairuotojai paprastai laikomi nekaltais
Taip pat yra aiškių situacijų, kai atsakomybė paprastai tenka pėsčiajam.
- Pėsčiasis staiga išbėgo tiesiai į transporto priemonės kelią.
- Stabdymo kelias buvo objektyviai nepakankamas.
- Matomumą užstojo kliūtys arba pastatytos transporto priemonės.
- Vairuotojo greitis buvo saugus esant realioms sąlygoms.
- Buvo bandoma aktyviai stabdyti arba vengti kliūčių.
Pagrindinė klaida, kurią vairuotojai daro
Pavojingiausia klaida yra formalaus „teisingumo“ pervertinimas. Daugelis vairuotojų mano, kad pėsčiojo padarytas pažeidimas automatiškai apsaugo juos nuo pasekmių. Praktiškai tyrėjai daugiausia dėmesio skiria prevencijai ir elgesiui, o ne tokioms etiketėms kaip „pėsčiųjų perėja“ arba „pėsčiųjų perėja draudžiama“.
Ką tai reiškia kasdieniam vairavimui
Pėsčiųjų perėja ne tam skirtoje vietoje automatiškai nepadaro vairuotojo nekaltu. Jei avarijos buvo galima išvengti dėmesingai, pakoregavus greitį ar laiku sureagavus, atsakomybė vis tiek gali būti taikoma. Ar kada nors susidūrėte su situacija, kai teisėtumas ir reali atsakomybė atrodė visiškai skirtingi?
