Kiekviena kelionė automobiliu prasideda nuo sėdėjimo už vairo. Tai akimirka, kai reikia ne tik užsisegti saugos diržą, bet ir sureguliuoti sėdynę bei veidrodėlius. Šį veiksmą daugelis vairuotojų atlieka paviršutiniškai arba visai praleidžia – o tai tiesiogiai veikia matomumą ir reakcijos laiką kelyje.
Kodėl šoniniai veidrodėliai tokie svarbūs
Kiekviename lengvajame automobilyje yra trys veidrodėliai: vienas salono viduje ir du šoniniai. Jų paskirtis – leisti stebėti erdvę už automobilio ir šonuose. Teisingas šių elementų reguliavimas padeda gerokai sumažinti kolizijų riziką, kurią sukelia vadinamoji aklosios zonos problema.
Šiuolaikiniai šoniniai veidrodėliai dažnai turi asferinę konstrukciją. Specialiai išgaubtas paviršius praplečia matymo lauką ir, nors visiškai nepanaikina nematomų zonų, jas ženkliai sumažina. Salono veidrodėlis kartais būna su fotochromatine funkcija – rankiniu arba automatiniu režimu jis tamsėja, kad iš paskos važiuojančių automobilių žibintai neakintų vairuotojo.
Dažniausia klaida reguliuojant šoninius veidrodėlius
Veidrodėlius reguliuoti reikia tik tada, kai sėdynė jau sureguliuota ir vairuotojas užėmęs tinkamą padėtį. Šoniniame veidrodėlyje turėtų matytis tik nedidelis kėbulo fragmentas ir kuo didesnė gretimo eismo juostos erdvė. Automobilių vairavimo instruktoriai nurodo, kad nuosavas automobilis neturėtų užimti daugiau nei maždaug 10 proc. atspindžio ploto. Per didelis kėbulo vaizdas be reikalo apriboja kelio stebėjimą.
Taip pat svarbu nereguliuoti veidrodėlių per žemai ar per aukštai. Nukreipus juos į bordiūrą, sunkiau vertinti eismo situaciją, o per aukšta padėtis drastiškai susiaurina matymo zoną. Praktikoje optimalus kampas yra toks, kad lenkiantis automobilis pirmiausia pasirodo salono veidrodėlyje, o paskui sklandžiai „pereina” į šoninį. Toks reguliavimas sutrumpina laiką, kurį kitas eismo dalyvis praleidžia aklojoje zonoje.
Salono veidrodėlis ir akloji zona
Vidinį veidrodėlį reikia sureguliuoti taip, kad jame matytųsi visas galinis langas ir erdvė tiesiogiai už automobilio. Tik taip vairuotojas gali teisingai įvertinti atstumą ir greitį artėjančių transporto priemonių. Jei vaizdą užstoja aukšti galvos atramų, bagažo ar keleiviai – verta pakoreguoti padėtį, kiek tai įmanoma.
Tamsiu paros metu labai praverčia pritemdymo funkcija. Senesniuose automobiliuose ji įjungiama rankiniu svirtelės mechanizmu po veidrodėlio korpusu, o moderniuose – veikia automatiškai, reaguodama į šviesos jutiklius.
Tačiau net idealiai sureguliuoti veidrodėliai neužtikrina visiškos kontrolės. Kiekvienas automobilis turi zoną, kurios nematyti jokiame veidrodėlyje – tai akloji zona, kurioje gali „dingti” motociklininkas ar mažesnis automobilis. Ekspertai pabrėžia: prieš kiekvieną eismo juostos keitimą būtina trumpai pažvelgti per petį planuojamo manevro kryptimi. Tik toks papildomas patikrinimas leidžia įsitikinti, kad kelias laisvas.
Ką svarbu žinoti Lietuvos vairuotojams
Pagal Kelių eismo taisykles (KET) vairuotojas privalo prieš manevrą – persirikiavimą, posūkį, lenkimą – įsitikinti, kad tai saugu. Praktikoje tai reiškia veidrodėlių patikrinimą ir žvilgsnį per petį. Nepaisant to, ne vienas vairuotojas yra patekęs į situaciją, kai pakeitus eismo juostą „iš niekur” pasirodo automobilis ar dviratininkas.
Šiuolaikiniai aklųjų zonų stebėjimo sistemos (BLIS/BSD) – populiarėjančios ir Lietuvos automobilių parke – gerokai padeda, bet niekada neatpalaiduoja nuo asmeninio atsargumo. Šios sistemos yra pagalbinė priemonė, o ne vairuotojo akių pakaitalas.
Kelios minutės teisingam veidrodėlių sureguliavimui prieš kelionę gali nulemti, ar potencialus pavojus bus pastebėtas laiku. Tai vienas paprasčiausių ir nieko nekainuojančių dalykų, kuriuos gali padaryti kiekvienas vairuotojas.
