Kiek kartų stovėdami prie degalinės pastebėjote, kad kaina per naktį pakilo 5 centais? O gal pagalvojote – kas būtų, jei staiga degalų neliktų? Lietuva, kaip ir kiekviena ES narė, privalo turėti strategines degalų atsargas. Bet kiek jų tiksliai yra, kas jas kaupia ir kaip veikia sistema, kuri užtikrina, kad krizės atveju nebūtume be kuro?
Kas Lietuvoje kaupia degalų atsargas
Už valstybės degalų atsargų kaupimą Lietuvoje atsakinga Lietuvos energetikos agentūra – centrinė organizacija, kuri tvarko naftos produktų ir naftos atsargas. Tai numatyta Lietuvos Respublikos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje.
Agentūros veikla apima ne tik atsargų kaupimą, bet ir kokybės kontrolę – baigiantis naftos produktų garantiniam laikotarpiui jie keičiami naujais. Taip užtikrinama, kad krizės atveju turimi degalai būtų realiai panaudojami, o ne tik formaliai egzistuotų popieriuose.
Kiek dienų atsargų privaloma turėti
Pagal 2009 m. Europos Sąjungos direktyvą, kiekviena valstybė narė privalo išlaikyti ne mažiau kaip 90 dienų vidutinio dienos grynojo importo arba 61 dieną vidutinio dienos vidaus suvartojimo atsargas – priklausomai nuo to, kuris kiekis yra didesnis.
Lietuva šį reikalavimą padalija į dvi dalis. Energetikos agentūra valstybės lėšomis kaupia specialiąsias atsargas, kurių pakanka 30 dienų vidaus suvartojimui. Likusią dalį – apie 60 dienų – kaupia įpareigotosios įmonės, kurios prekiauja naftos produktais.
Kokius degalus kaupia valstybė
Lietuvos energetikos agentūra kaupia dviejų tipų naftos produktų atsargas:
- Variklių benzinas – pirmoji naftos produktų kategorija
- Kelių transporto dyzelinas – antroji naftos produktų kategorija
Konkrečią sukauptinų naftos produktų nomenklatūrą Agentūrai nustato Energetikos ministerija. Tai reiškia, kad valstybė gali prisitaikyti prie besikeičiančios rinkos – pavyzdžiui, atsižvelgti į didėjantį elektromobilių skaičių ar kitų alternatyvių degalų populiarumą.
Kur fiziškai laikomos Lietuvos degalų atsargos
Visos valstybei nuosavybės teise priklausančios naftos produktų atsargos laikomos Subačiaus skystųjų energijos produktų terminale. Šis objektas buvo pastatytas dar 1964 metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo nuolat modernizuojamas.
Nuo 2012 metų terminalą eksploatuoja AB „KN Energies” (anksčiau – AB „Klaipėdos nafta”). Tai reiškia, kad pati Energetikos agentūra nekuria fizinės infrastruktūros – ji perka saugojimo paslaugas iš profesionalių operatorių.
Ką tai reiškia paprastam vairuotojui
Strateginės atsargos nėra skirtos kasdieniam vartojimui – jos išleidžiamos tik ekstremaliais atvejais: karo, didelės naftos krizės ar kitų force majeure situacijų metu. Tačiau jų buvimas užtikrina, kad net ir didelių sukrėtimų atveju Lietuvos transportas, logistika ir ekonomika galėtų veikti bent mėnesį be išorinių tiekimo kanalų.
Kita vertus, verta suprasti, kad 90 dienų – tai ne begalinis laikotarpis. Jei krizė tęstųsi ilgiau, būtų įvedamos griežtesnės kuro taupymo priemonės ar net normavimas. Tai iš dalies paaiškina, kodėl naftos kainų šuoliai tarptautinėje rinkoje taip greitai atsispindi Lietuvos degalinėse – mūsų energetinis saugumas priklauso nuo stabilaus importo.
Europos kontekstas ir Lietuvos pozicija
Lietuva nėra unikali – visos ES valstybės narės privalo laikytis tų pačių 90 dienų taisyklės. Tačiau skiriasi mechanizmai: kai kurios šalys visas atsargas kaupia per valstybinius subjektus, kitos – per privačias įmones su griežta valstybės kontrole.
Lietuvos modelis, kai 30 dienų kaupia valstybė, o likusias 60 – privatūs prekiautojai, laikomas subalansuotu. Tai reiškia, kad valstybė neša tiesioginę atsakomybę už kritinį minimumo kiekį, o rinkos dalyviai papildo sistemą komercinėmis atsargomis.
Energetikos agentūra taip pat teikia atsargų kaupimo paslaugas kitų ES šalių įmonėms – tai papildomas pajamų šaltinis ir tarptautinio bendradarbiavimo elementas.
